REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rusijos karinis laivynas mažiausiai iki 2017 m. ketina naudotis Sevastopolio uostu. Tačiau po karo Gruzijoje paaiškėjo, kad kova dėl miesto prie Juodosios jūros ateities vyksta jau seniai.

REKLAMA
REKLAMA

Laivynas – karinės parengties


Rusijos Juodosios jūros karo laivyno flagmano raketinio kreiserio „Maskva“ karininkai ir jūreiviai lygiai išsitempę stovi eilėmis po tris viršutiniame laivo denyje, o divizijos vadas apeina formuotę. „Sveikiname draugą kontradmirolą“, – skanduoja kariai.

REKLAMA

Sevastopolyje Rusijos karo laivynas vėl yra kovinės parengties – bent jau taip teigia kontradmirolas Andrejus Baranovas, Rusijos Juodosios jūros laivyno vado pavaduotojas. Paskutinė operacija Gruzijos vandenyse buvusi trumpas „savigynos“ aktas, apie tolesnius kovinius veiksmus kol kas nediskutuojama. Nors, sako A.Baranovas, Juodoji jūra neabejotinai tapo „karšta vieta“ ir „mes, aišku, esame įpareigoti reikalui esant ginti savo piliečius“.

REKLAMA
REKLAMA

Išbandyta taktika


Kontradmirolas parenka tiksliai tokius pačius žodžius, kuriais Maskva jau pagrindė karinius veiksmus Gruzijoje: separatistinėse Abchazijoje ir Pietų Osetijoje gyvenančius piliečius, kuriems anksčiau buvo išduoti Rusijos pasai, reikėjo „apginti“ nuo gruzinų agresijos.

Tačiau Ukrainai priklausančiame Krymo pusiasalyje esančio Sevastopolio uostamiesčio atvejis yra sudėtingesnis. Beveik trys ketvirtadaliai miesto gyventojų ir apie pusę visų Krymo gyventojų yra etniniai rusai, nors dauguma turi Ukrainos pilietybę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesa, dabar ir Kryme pasigirsta gandų apie iškilmingą Rusijos pasų įteikimą. O neseniai Rusijos Parlamentas davė dar vieną signalą: jis palengvino pilietybės suteikimo procedūrą rusų kilmės kitų valstybių piliečiams; vien Ukrainoje tokių yra gal 8 mln.

Sieja bendra praeitis

Sevastopolis, Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė, jau dabar yra savotiškas Maskvos eksklavas, stora rakštis nuo 1991 m. nepriklausomos Ukrainos kūne. Miestas tapo Rusijos dalimi valdant carienei Jekaterinai II ir liko ja iki 1954 m., kai SSRS komunistų partijos vadovas Nikita Chruščiovas visą Krymą „padovanojo“ sovietinei Ukrainos respublikai.

REKLAMA

Po Juodosios jūros laivyno padalijimo 1997 m. Sevastopolis yra Rusijos ir Ukrainos laivynų gimtasis uostas. Rusijos nuomos sutartis baigiasi 2017 m. gegužę. „Jei prarasime Sevastopolį, prarasime visą Kaukazą, vadinasi, geriau iškart siekti uostamiesčio grąžinimo Rusijai“, – teigė Maskvos meras Jurijus Lužkovas, rusų diasporos Kryme rėmėjas. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka savo ruožtu išreiškė norą, kad Maskvos laivynas kuo greičiau paliktų šalį.

Konfliktui reikia tik mažos kibirkšties

Nuo „Maskvos“ denio labai gerai matyti, kodėl viena kibirkštis Sevastopolio įlankose galėtų įžiebti politinį gaisrą. Bortas prie borto čia siūbuoja pilki plieno milžinai tiek su Rusijos, tiek su Ukrainos vėliavomis, šalia it užplaukęs ant seklumos banginis supasi amerikiečių povandeninis laivas „Alrossa“, o tarp jų tą rytą manevruoja USNS „Pathfinder“ – tai Amerikos karinių jūrų pajėgų okeanografų vizitas.

REKLAMA

Kad baltas kaip sniegas ramybės drumstėjas jūros dugne ieško tik Antrojo pasaulinio karo metais nuskendusių laivų liekanų, kaip tvirtinama, Sevastopolio rusai netiki, kaip ir kitais Jungtinių Amerikos Valstijų karinio laivyno pareiškimais. Kapitono laipsnį turintis rusas iš „Maskvos“ su karčia pašaipa sako: „Amerikiečiai karo laivais tik gabena pieno miltelius į Gruziją. Tai būtų brangiausi pieno milteliai pasaulyje“.

Laikas bėga, pretenzijos išliko

NATO laivų „miesto didvyrio“ Sevastopolio įlankose vaizdas rusams, kurie nuo seno jaučiasi esą priešų apsuptyje, atgaivina seną refleksą. Kalbant apie Krymą ir Sevastopolį, rusų požiūriu yra sprendžiamas ne tik laivyno bazės, bet ir lopinėlio miniatiūrinės Rusijos išgelbėjimo klausimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Krymas, nuo caro laikų aukštesniųjų visuomenės sluoksnių priebėga, sovietų laikų „raudonoji Rivjera“, užima tvirtą vietą kolektyvinėje rusų atmintyje. Sienos Ukrainos naudai čia buvo nubrėžtos jau prieš dešimtmečius. Bet balsų, patvirtinančių Rusijos neatimamas pretenzijas į Krymą, gausėja tik dabar. Tai ar iš tiesų, kaip tvirtina Ukrainos valdantieji politikai, gresia kruvino „Gruzijos scenarijaus“ pasikartojimas Krymo žemėje?

„Taikaus kelio nebus, Krymo prievartinio atskyrimo nuo Ukrainos kaina būtų didelė – kova su broliška tauta“, – sako rusas karininkas Viktoras Kaluginas, atėjęs į susitikimą su žurnalistais nuošalioje Sevastopolio kavinėje.

Jis žino, kokia yra jo karinės dalies kovinė parengtis. Jis buvo laive, kuris rugpjūčio 9-osios vakarą prie Abchazijos pakrantės dviem raketomis „Malachit“ paskandino patrulinį laivą „Georgi Toreli“. Karas yra karas, karininkas privalo vykdyti įsakymus, sako Kaluginas, net tada, kai traukiama į kovą prieš buvusią brolišką tautą, kaip Gruzijoje.

REKLAMA

Nepriklausomybė kelia pyktį

Po 1991 m. buvo sunaikinti šimtmečiai bendros istorijos, o griuvėsiai sulipdyti iš naujo. Vienoje pusėje iš jų atsirado paveikslas, kuriame dominuoja ukrainietiškai kalbantys didvyriai kovotojai už laisvę, karvedžiai ir poetai. Kitoje pusėje, buvusioje „didžiojoje tautoje“, auga pyktis: dėl rusiškų televizijos kanalų išgujimo iš kabelinės televizijos tinklų, dėl paskaitų universitetuose ukrainiečių kalba ir mokyklinių vadovėlių, kuriuose rusų literatūra dabar nagrinėjama „pasaulio literatūros“ skyriuje.

REKLAMA

Krymas tarp Rusijos ir Ukrainos

Sevastopolio miesto taryboje tai vertinama panašiai. Čia žodis priklauso buvusio premjero Viktoro Janukovičiaus šalininkams, komunistams ir radikalams iš „Rusų bloko“. Šalies „Bloko“ pirmininkas Aleksandras Svistunovas laikinai reziduoja Sevastopolyje. Jis piešia šviesią Krymo ateitį ir kartu aiškina, kodėl tikriausiai bus kitaip. Sevastopolio žmonių nuotaikos šiandien, deja deja, esančios panašios kaip Abchazijoje ir Pietų Osetijoje iki karo, sako jis. „Tragiška istorinė klaida“ visą Krymą atiduoti Ukrainai gali atsirūgti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Beveik 90 proc. Krymo autonominės respublikos Parlamento deputatų balsavo už rezoliuciją, kuria į Vakarus besiorientuojanti Ukrainos Vyriausybė yra raginama pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikas – pasiūlymas be sėkmės perspektyvų, tiesiog dar vienas bakstelėjimas adata, sukėlęs žiniasklaidos susidomėjimą, lygiai kaip pagalbos šauksmu užmaskuotas Krymo Parlamento vicepirmininko grasinimas: „Mes susirūpinę stebime, kad artėja ne mažiau dramatiški laikai, kaip prieš pusantro šimtmečio Krymo kare“ – esą Europa vėl traukia į karą prieš Rusiją.

REKLAMA

Karas pralaimėtas, „didvyris“ krito

„O kaip tada viskas baigėsi? – šypsodamasis klausia Miroslavas Mamčakas. – Rusija pralaimėjo, Sevastopolis krito. Priešai užėmė miestą – tokia yra karti tiesa apie miestą didvyrį“. Mamčakas, Juodosios jūros karo laivyno atsargos kapitonas, „Ukrainiečių draugijos“ pirmininkas, buvo vienas pirmųjų, 1992 m. prisiekusių Ukrainos vėliavai. Dabar jis yra vienas iš paskutinių, kurie be baimės kalba ape tai, kas teisiškai turėtų būti neginčijama, – kad uostamiestis yra neatimama Ukrainos valstybės teritorijos dalis, o rusų laivyno buvimas sutartimi yra apribotas iki 2017 m.

REKLAMA

Daug iškentėjusiam didvyriškam miestui, sako Mamčakas, pagaliau reikia civilinės ateities koncepcijos. Turistai vietoj torpedų jūros įlankose, ukrainietiška kultūra vietoj posovietinio didvyrių garbinimo – tokia Mamčako Sevastopolio ateities vizija. Kaip tai įgyvendinti prieš Maskvos valią? Visai paprastai, sako Mamčakas: „Ukraina turi skubiai įstoti į NATO. Arba vėl pasirūpinti branduolinių ginklų. Rusai supranta vien tik jėgos kalbą“.

„Der Spiegel“ inf.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų