Tinklalaidėje „Tėvai paprastai“ S. Urbonavičius-Samas atviravo: „Mano istorija nėra lengva“. Vaikus jam teko auginti vienam, nes, kaip pats sako, jo žmona pasirinko „kitą kelią“ – kelią, kuriame pastoviai lydėjo alkoholis.
Jo teigimu, pati pradžia buvo nekalta, viskas prasidėjo nuo vienos vyno taurės, tada atsirado ir dar viena, kita taurė, o vėliau tai tapo kasvakariniu reiškiniu.
Psichologė psichoterpeutė J. Dapkūnienė pažymi, kad polinkis į priklausomybę, polinkis su kažkuo susisieti labai stipriai ir noras kontroliuoti yra itin susiję.
Ji pasakoja, kad vos keli klausimai gali išduoti, kad žmogus turi polinkį į priklausomą mąstymą: „Kai pradeda kilti klausimai: „Ar nepamaišys viena taurė? Ar tai neatves į priklausomybę?“ – tai jau išduoda polinkį į priklausomą mąstymą.
Jeigu jam pačiam kyla toks klausimas ir jis adresuoja jį į kitus, pradeda ieškoti, kas kitas jam pasakytų, tai jau rodo, kad esu linkęs būti priklausomas nuo kitų.“
Suserga net patys valingiausi
Tačiau išskirti aiškius bruožus ar priežastis, kodėl žmogus įklimpsta į priklausomybių liūną, išskirti be galo sunku, nes tai nulemia įvairių faktorių visuma.
„Daug dalykų gali į tai atvesti – ir vidinių, ir išorinių, ir aplinkybių, ir situacijų. Ką pati supratau skaitydama visą literatūrą – kad alkoholiko vienas asmenybės bruožų yra tai, kad jis praranda kontrolę.
Bet nustatyti, koks yra vienas bruožas, sunku – tai gali būti ir labai ekstravertiški žmonės, ir introvertiški. Ir tie, kurie patyrė daug išbandymų gyvenime, turėjo daug sunkumų, ir tie, kurie gyveno visai paprastą gyvenimą ir kaip tik labai priprato prie lengvumo ir polinkio viską palengvinti.
Labai dažnai priklausomybės ligos siejamos su charakterio bruožais, kaip valios silpnumas, bet tai yra liga, kuria gali susirgti ir labai valingi, disciplinuoti žmonės“, – aiškino psichologė.
Priklausomybės ligas nulemia ne tik kontrolės praradimas, bet ir fiziologiniai mechanizmai – psichiką veikiančių medžiagų vartojimas keičia cheminių medžiagų pusiausvyrą organizme, išbalansuoja, nebepasigamina reikiamos medžiagos, tad griebiamasi alkoholio.
„Yra ir įprotis, psichologiniai dalykai ir psichologinė priklausomybė. Yra tikėjimas, lūkesčiai, kurie susiformuoja ir yra net automatiniai veiksmai. Labai dažnai pasitaiko, kad priklausomybei progresuojant žmogui sunku save pagauti: kur, kada įvyko atkrytis, kaip jis įvyko – jie save randa jau vartojantį ar pavartojusį“, – pridūrė L. Dapkūnienė.
Sergant priklausomybės ligomis, labai stipriai veikia gynybos mechanizmai, kurie priklausomą asmenį atveda į neigimą, bandymą įrodyti sau ir kitiems, kad jis neserga – tai trukdo suvokti savo ligą ir į situacija pažvelgti rimtai.
Prasidėjus neigimui verta susirūpinti
Priklausomybė, anot psichologės, neretai yra ne apie suvartojamus kiekius, o kontrolės praradimą:
„Vienas iš kriterijų, kuris padeda atskirti priklausomybės momentą – kontrolės vartojant praradimas ir kad žmogus negali nuspręsti, kiek jis suvartos ir suvartoja daugiau, negu ketino. Prieinama prie to, kad žmogus nebekontroliuoja situacijos ir nebe jis sprendžia.
Priklausomybė yra net ne apie kiekius ar kokybes, bet apie negalėjimą kontroliuoti, negalėjimą nuspręsti pačiam, apie negatyvias vartojimo pasekmes, kurių neplanavai, neketinai, nenumatei.“
Dažniausiai priklausomi asmenys žino ir supranta neigiamas priklausomybių pasekmes, tačiau nesusieja teorinių žinių su savo gyvenimo praktika, suveikia gynybos mechanizmai ir pradedama ieškoti įvairių paaiškinimų, išvedžiojimų.
„Verta susirūpinti, kai ateina ieškojimas, kad aš dar nesu priklausomas, bandoma rasti to požymių. Tai yra apie neigimą – bandoma paneigti, kad priklausomybės pavojus yra artimas, ieškoma paneigimo, kodėl jis dar nėra priklausomas. Kai pradedama ieškoti paneigimų, tai patikimas ženklas, kad verta susirūpinti“, – paaiškino psichologė psichoterapeutė.
Priklausomybė – klastinga liga, dažnai lydima neigimo ir nepripažinimo, tačiau pašnekovė pabrėžia, kad kartais žmogus gana lengvai pasako, kad yra priklausomas nuo alkoholio, bet nėra šios minties įsisąmoninęs, šie žodžiai neturi emocinio krūvio ir atsakomybės. Vienas iš priklausomo žmogaus polinkių – neprisiimti atsakomybės.
Koją kiša vos viena aplinkinių klaida
Tačiau kaip elgtis, kai savo aplinkoje matome, kad žmogus klimpsta į alkoholio liūną ir tai jau yra liga? Yra daugybė knygų apie tai, kaip kalbėti su tokiu asmeniu, vienas iš būdų – motyvacinis interviu.
Išgelbėti kitą ar už jį pasveikti, pabrėžia L. Dapkūnienė, neįmanoma – mes galime tik padėti suvokti tikrąją situaciją ir kalbėtis, išsakyti, kaip kito žmogaus priklausomybė veikia mus:
„Reikia kalbėti apie savo jausmus, kalbėti, kas su mumis nutiko dėl to, kad žmogus yra priklausomas. Kai kalbi apie savo jausmus ir kas tau nutiko dėl to, kad kitas žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, kitam yra lengviau apie tai diskutuoti, tarsi labiau suvokti, priimti, kas vyksta.
Nesvarbu, ar kolegos, draugai, ar artimieji išdrįsta pasakyti ir nėra tie „guminiai draugai“, kurie stengiasi, kad tik neįžeistų, neįskaudintų. Tokie draugai neigia ir maskuoja realybę toliau.“
Svarbu nekaltinti, nenusiteikti priešiškai – rami atmosfera, pasitikėjimu grįstas santykis ir mūsų pačių atvirumas yra perspektyvūs kelias padėti.
Tačiau ji pastebi vieną klaidą, kurią daro priklausomo asmens aplinkos žmonės – bandymą apsaugoti nuo alkoholio vartojimo pasekmių problemą dangstant, maskuojant.
Susidūrimas su pasekmėmis yra vienas iš kelių priklausomam asmeniui suprasti savo ligą ir pradėti ieškoti pagalbos.
„Kai žmogus yra priklausomas ir jo būdas save raminti priklausomu elgesiu yra tiek įsišaknijęs, kad sąmoningumas ir realybės testavimas yra fragmentuotas, prie svaresnio sąmoningumo, stimuliuojančio kažką keisti, turbūt prieinama tik per praradimus, netektis, stipresnius sukrėtimus. Vargu, ar vieną eilinę dieną ateis nušvitimas. Gali būti ir taip, bet tai yra reti atvejai“, – aiškino psichologė psichoterapeutė J. Dapkūnienė.
