Naujoji Italija gali sustiprinti tradicinį Italijos visuomenės darinį: šeimą. Kai kurie užsieniečiai juokauja, sužinoję, kad Italijoje didelės šeimos gyvena tame pačiame blokiniame name. Jie teigia, kad tai kuria nesubrendėlius, netinkamai išauklėtus paauglius. Tačiau tai dažnai nebūna tiesa. O kritikai nesuvokia, kad šeimų gyvenimas kartu yra labai ekonomiškas sprendimas, kai atlyginimai yra tokie maži. Kritikai taip pat ignoruoja faktą, kad šeimos instituto stiprybė lemia dar viena unikalų faktą: beveik visi sėkmingi verslai yra pagrįsti šeima. Bennetton, Fiat, Ferrari, Panini – šie verslai buvo sukurti šeimos ir perduodami iš kartos į kartą. Jeigu taupymas reikš, kad giminaičiai turės susiburti po vienu stogu, tai gali reikšti, kad Italija dar kartą pasipriešins šeimos instituto dezintegracijai.
Optimistai teigia, kad situacija nėra tokia bloga, kokia ji gali atrodyti: Italijos skola yra tiesiog masyvi, tačiau sudaro tik 120 procentų, palyginus su 163 procentais pas Graikiją. Nors vieša skola yra didelė, privačioji – ne. Skirtingai nei, pavyzdžiui, britai, italai yra labiau taupantys, nei besiskolinantys. Beveik kiekviena šeima, nes turinti mažiausias pajamas, turi antrą namą kažkur kaime. Laikai gali laukti sunkūs, tačiau italai žino, kaip atsilaikyti.
Dar svarbiau yra tai, kad Berlusconio nuopolis gali sutapti su rimtu pasipriešinimu Italijos organizuotam nusikalstamumui. Poveikis gali būti ne tik moralinis, tačiau ir finansinis: juodoji rinka Italijoje sudaro apie 20 procentų, tiesiog neįtikėtinai didelę dalį. Į Italijos biudžetą pabirtų milžiniškos mokesčių sumos, jei valdžiai pavyktų susidoroti su Cosa Nostra ir kitomis mafijomis.
Tačiau tai yra optimistiškasis požiūris. Yra ir pesimistiškasis ir turbūt realistiškasis. Pagal šį tamsųjį scenarijų, Berlusconis iš valdžios pasitrauks ne taip ir toli. Taip, jis nebebus ministras pirmininkas, tačiau jo žiniasklaidos imperija vis dar išliks galinga, jis išliks karaliumi, galinčiu įtakoti vyriausybę. Jis gali turėti savotišką veto teisę visiems svarbiausiems sprendimams. Pastaraisiais metais, jo laikraščiai ir televizijos kanalai sutriuškindavo bet ką, tarp jų ir Gianfranco Fini, kuris išdrįso kritikuoti karalių. Neabejotina, kad taip atsitiks kiekvienam, kuris pagrasins jo imperijai ar imunitetui.
Yra ir kitas pavojus. Berlusconis gali protingai ir tyliai išlikti opozicijoje, kol Italija priims sunkiausius ir žiauriausius sprendimus, o vėliau vėl įšoks į valdžios traukinį, kai reformos bus užbaigtos. Romano Prodi buvo rimtas ekonomistas, priėmęs nepopuliarius, tačiau svarbius sprendimus. Tuo tarpu Berlusconis išlaukė porą metų nuo 2006 iki 2008. O vėliau iškovojo triuškinančią pergalę rinkimuose. Jei jis nepaliks politinės scenos galutinai, išlieka rimta galimybė, kad jis grįš, norėdamas daugiau.
Neramina ir tai, kad Italija turi rimtą ekstremistų smurto istoriją. Belieka tikėtis, kad smurtas yra praeitis, tačiau nieko nenustebintų, jei protestai taptų smurtiniais. Italijoje pilna nepatenkintų rinkėjų, tiek kairėje, tiek ir dešinėje, kurie nepatenkinti Italijos lyderiais. Jie nesupranta, kodėl anksčiau šalis turėjo laikytis griežtos taupymo politikos, kad sugebėtų įsivesti eurą, o dabar turi tai daryti dar kartą, kad sugebėtų ta eurą išlaikyti.
Tokios politinės jėgos, kaip Šiaurės Lyga, jau ilgai reiškia nepasitenkinimą Europos projektu, ir jei kitos partijos nuspręs, kad joms politiškai paranku būti antieuropiečiais, neatmetama galimybė, kad prieš eurą kils maištas. Tokiu būdu šalis, siekianti, kad į ją žiūrėtų taip pat rimtai, kaip į Vokietiją ir Prancūziją, gali vėl atsidurti šalia Graikijos ir Portugalijos.
Tai turbūt gali tapti rimčiausia ilgojo laikotarpio krizės pasekme: Italija visada turėjo savigarbos klausimo problemą. Vienas iš dažniausiai baruose išgirstų sakinių prasideda „Mūsų šalies problema yra...“. Net literatūroje italų rašytojai šalį lygino su prostitute, gražia ir viliojančia, tačiau senstančia ir neturinčia savigarbos. Berlusconis visada meistriškai išnaudodavo šį kompleksą, pavaizduodamas save ir italus kaip pirštu baksnojančių užsieniečių aukas. Mussolinis beje naudojo tą pačią taktiką. Jeigu atsiras norinčių atsisakyti euro, gali dar kartą pabusti savigarbos kompleksas.
Berlusconio nuopolis deja gali nepadėti panaikinti visus mafijos ryšius su parlamentu. Prieš Berlusconį buvo Giulio Andreottis, septynis kartus buvęs premjeru, kurio ryšiai su Cosa Nostra yra įrodyti. O po jo gali atsirasti ir dar kas nors, kuris viena akimi žvelgs į Siciliją ar į Pietų Italiją, kur tam tikros organizacijos sugeba parūpinti balsus. O jei taip atsitiks, politika dar kartą gali sudaryti sutartį su mafija, o Italijos padėtis tokiu atveju nesikeis. Pirmąja auka taptu tiesa, o trumpas žvilgsnis į artišoko vidų, gali būti užbaigtas, kai sluoksniai vėl uždengs vienas kitą, paslėpdami tai, kas iš tiesų vyksta Italijoje.
