Tiek Lietuvos, tiek Vakarų viešojoje erdvėje vadinamasis hibridinis karas, kai kariaujama neigiant, kad kariaujama, rodomas kaip supernaujas know how. Svarstoma, kaip čia dabar gintis, ir aiškinama, kad jokie karybos vadovėliai to nepapasakos, nes Vladimiras Putinas yra didis išradėjas. NATO sąjungininkai ragina vieni kitus studijuoti šį reiškinį ir ruoštis, kaip čia dabar reagavus, jei žali ar rožiniai žmogeliukai be skiriamųjų ženklių pasivadins sukilėliais, opozicionieriais, federalizacijos šalininkais arba bobausiais ir Rusija nepripažins, kad tai jos kariai.
Artėjant pirmojo Čečėnijos karo jubiliejui, kuris formaliai turėtų būti minimas 2014 metų lapkričio 29 dieną, yra gera proga kai ką prisiminti ir suvokti, kad „naujovės“ koncepcija – visiškai absurdiška.
Čečėnijoje, kai valdžia atsidūrė nepriklausomybininkų, vadovaujamų aciacijos generolo Džocharo Dudajevo, rankose, Rusija oficialiai ima kariauti tik nuo mano minėtos datos, kai tuometis prezidentas Borisas Jelcinas paskelbia ultimatumą.
O kas gi vyksta prieš tai? Ogi nieko tokio, ko nebūtų galima priskirti tam pačiam hibridiniam karui. Susikuria tokia neva opozicija „Dž. Dudajevo chuntai“, kuri ginkluota tankais, patrankomis ir dar bala žino kuo – parduotuvėse tikrai neparduodamais ginklais. Rusijos valdžia oficialiai neigia savo dalyvavimą, paskui ima pripažinti, kad tankuose sėdi kažkokie mistiniai savanoriai. Dž. Dudajevas pagrasina sušaudyti keletą į nelaisvę patekusių Rusijos kariškių, nes jie, jei Rusija neprisiima jų šeimininko vaidmens, yra paprasčiausi banditai.
Vėliau net Rusijos žiniasklaida pripažins, kad neigti rusų kariškių dalyvavimą valdžia mėgino „nerangiai“. Absoliučiai tokia pati taktika buvo naudojama ir Gruzijoje. Čia nykštukinis abchazų etnosas, savo formalios autonomijos teritorijoje sudaręs mažumą lyginant ne tik su gruzinais, bet ir su rusais, staiga neva įgyja patriotinių aspiracijų ir kaipmat susiveikia tankų, šarvuočių, patrankų ir visko, ko reikia. Tas pats Pietų Osetijoje. Prieš Gruzijos prezidentą Zviadą Gamnsachurdiją kariauti panūdę sukilėliai irgi ūmai apsiginkluoja geriau už vyriausybines pajėgas. Maskva atseit niekuo dėta, bet tikslai pasiekti – Čečėnijos atveju galiausiai viskas perauga į brutalų genocidą, galios žaidimais ir kompromisais užsiėmę Vakarai, nenorintys pakenkti B. Jelcinui, nes jį spaudžia „vanagai“ (koks déjà vu, su Lietuva ir Miša Gorbačiovu!), ramiai užmerkia akis. Užmerkia taip stipriai, kad, kaip dabar paaiškėja, nemato ne tik karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, bet nemato ir tų pačių hibridinio karo eksperimentų, kurie nūnai kartojami Ukrainoje.
Gruzijos atveju Maskva irgi pasiekia tikslą – kaip ir dabar Donbase jos karių „nėra“, ir Abchazijoje bei Pietų Osetijoje prieš Gruzijos pajėgas kaunasi mandagūs bobausiai, aprūpinami tankais iš Marso. Sukuriamas įšaldytas konfliktas, de facto atplėštas gabalas Gruzijos, keršijant už pačią drąsą atsiskirti nuo imperijos. Vakarų akys taip stipriai užmerktos, kad Maskvai net pavyksta savo nesančius bobausius legalizuoti kaip taikdarius konflikte, kurį ji pati sukurstė ir finansavo. Prisiminkime analogišką „visiškai spontanišką“ Moldovos regiono pavadinimu Padnestrė, arba Transnistrija, separatizmą. Vėl „sukilėliai‘ – turbūt tikrai kiborgai, jei be pašalinės pagalbos jų neįveikia vyriausybės pajėgos. Vėl įšaldytas konfliktas, vėl atplėštas gabalas teritorijos ir dislokuoti taikdariai. Armėnijos ir Azerbaidžano rapsodijose dėl Karabacho tankai ir GRAD’ai į abiejų pusių letenėles irgi patenka iš kaimo parduotuvių lentynų ir kaimo kalnų turgaviečių? Kažin. Rezultatas? Įšaldytas konfliktas, trys rusų karinės bazės Armėnijoje ir už Karabacho virvutės prilaikomas Azerbaidžanas.
Todėl kai dabar aiškinama, jog „žaliųjų žmogeliukų“ taktika, kai „sukyla“, apsiginkluoja, ką nors užgrobia ir ima skanduoti „Putin pomogi“ („Putinai, padėk“), yra naujas ir negirdėtas dalykas... Paaiškinimai galimi trys: a) reikėjo taip stipriai užsimerkti tada, kad nebūtų matyti, kas vyksta; b) Vakarams tiesiog gėda prisipažinti, kad viską matė ir suprato, bet nieko nedarė; c) kas mažiausiai tikėtina – NATO kariniai strategai yra visiški liurbiai. Sakydamas „Vakarai“, beje, neišbraukiu ir Lietuvos. Kad ir kaip kam būtų nemalonu, net po antrojo Gruzijos karo į valdžią atėjusi prezidentė Dalia Grybauskaitė ėmėsi statyti santykių gerinimo iliuzijų pilis. Būtų galima ją cituoti, bet šįkart, negadindamas nervų jos besąlygiškų adoratorių sektai, kuri gausi ir garsiai rėkia, susilaikysiu. Internetas prieinamas – kas nori, faktus ir citatas susiras. O kitiems ir toliau kasdien lemta išrasti po dviratį. Net jei jis vadinamas hibridiniu karu. Kita vertus, juk didelis džiaugsmas nuolat žvelgti į pasaulį ką tik gimusio veršio akimis, iš naujo atrasti kokią Šaulių sąjungą ar karybos finansavimo problemas. Taip galima pateisinti ir šiaudadūšiškas iliuzijas dėl Rusijos, ir merkantilinių interesų prioritetus, ir savo paties kalbų absurdiškumą.
Galima pridurti, kad mano pateikti pavyzdžiai nėra nei vieninteliai, nei nauji. Nei Rusija yra vienintelė šalis, kuri panašias (pseudosukilimų) taktikas naudodavo. Atrinkau šiuos pavyzdžius, nes jie susiję būtent su Rusija ir jos veikla posovietinėje erdvėje. Tas pats susiję ir su šnipinėjimu, priešiška propaganda bei ekonominiu spaudimu. Nuo pat 1991 metų su didesniais ar mažesniais paūmėjimais tai vyksta nuolat, bet žiema, kaip visad, ateina netikėtai ir vėl iš naujo, kaip didžiulė naujiena pateikiamos banalios tiesos. Kai vien tik paviršutiniškuose žiniasklaidos pranešimuose – dar nieko baisuas. Bet kai taip nusišnekama aukščiausios politinės vadovybės koncepcijose, žvalgų ir generolų ataskaitose – visai nekas.
