REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastaruoju metu Centrinės Azijos (CA) valstybėse vyksta verti dėmesio rinkiminiai procesai. Vieni iš jų yra įdomūs labiau, kiti – mažiau.Pavyzdžiui, Tadžikistano dar tik laukia prezidento rinkimai. Greičiausiai dabartinis šalies vadovas E. Rachmonas bandys išlikti valdžioje, bet nėra tvirtos garantijos, kad taip ir bus: daug kas šiuo atveju priklausys nuo Rusijos, kurios karinė bazė yra stabilumo garantas šioje valstybėje, pozicijos (nors sakyti, kad Tadžikistanas vienareikšmiškai yra Maskvos satelitas, negalima).

Pastaruoju metu Centrinės Azijos (CA) valstybėse vyksta verti dėmesio rinkiminiai procesai. Vieni iš jų yra įdomūs labiau, kiti – mažiau.Pavyzdžiui, Tadžikistano dar tik laukia prezidento rinkimai. Greičiausiai dabartinis šalies vadovas E. Rachmonas bandys išlikti valdžioje, bet nėra tvirtos garantijos, kad taip ir bus: daug kas šiuo atveju priklausys nuo Rusijos, kurios karinė bazė yra stabilumo garantas šioje valstybėje, pozicijos (nors sakyti, kad Tadžikistanas vienareikšmiškai yra Maskvos satelitas, negalima).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O Turkmėnija jau turi naują prezidentą. Kita vertus, tai, kas ten įvyko, sunku pavadinti rinkimais. Žinomas regiono ekspertas A. Dubnovas pavadino juos renginiu, „kuriame iš anksto žinomas ne tik nugalėtojo vardas, bet ir skaičiai, charakterizuosiantys jo pergalę“. Niekas iš tikrųjų neabejojo, kad antrai kadencijai bus perrinktas G. Berdymuchamedovas, ir jis nenuvylė – surinko 97 procentus rinkėjų balsų. Iš esmės po jo atėjimo į valdžią 2007 m. šalyje mažai kas pasikeitė asmeninės diktatūros prasme. Šiokių tokių vilčių suteikė naujojo vadovo raginimas emigravusiai opozicijai grįžti namo. Dar daugiau, 2012 m. Turkmėnijos parlamentas priėmė Politinių partijų įstatymą, kuris leido registruotis naujoms partijoms. Tačiau ligi šiol vienintele politinėje valstybės arenoje išlieka prezidentą (kas jis bebūtų) remianti Demokratinė partija. Šiame kontekste gerai skamba retorinis opozicinio Turkmėnijos politinio judėjimo „Vatan“ lyderio Ch. Orazovo klausimas: „Tegul įstatymas yra priimtas. Tačiau ar ten veikia anksčiau priimti įstatymai?“ Trumpai sakant, senas naujasis Turkmėnijos prezidentas bando sukurti šalies liberalizavimo įvaizdį. Bet net iki švelniojo autoritarizmo ten dar labai toli, ir kaip tik todėl užsienyje esanti turkmėnų opozicija prisibijo grįžti į Tėvynę.

REKLAMA

Įdomiau ir politiškai kur kas laisviau gyvena Kazachstanas. Paskutiniu reikšmingu įvykiu ten tapo neeiliniai parlamento rinkimai. Ekspertai šiuo atveju pasidalino į dvi grupes. Vieni iš esmės pagrįstai išvadino istoriją su neeiliniais prezidento ir parlamento rinkimais demokratijos farsu. Kiti tai pripažino, bet teisingai pažymėjo, kad daugiapartinis parlamentas bet kuriuo atveju yra geriau negu vienpartinis. Ir tegul valdžios partija „Nur Otan“ išsaugojo jame konstitucinę daugumą, o komunistai ir partija „Ak žol“, kaip madinga sakyti Kazachstane, yra „civilizuota“ (kontroliuojama) opozicija, naujas politinis reljefas yra žingsnis į priekį. Kaip šiame kontekste pasakė vietinis politologas A. Sarymas: „Bet kuriuo atveju tai šiek tiek sudėtingiau negu vienpartinė sistema, ir tai leidžia mums kurti tam tikrą pagrindą ateičiai. Ir taip pat elementariai pripratinti valdžią prie to, kad parlamentas gali būti daugiapartinis, ir tai yra normalu. Žiūrint štai iš tokios pedagoginės pozicijos, tai svarbu mums visiems.“ Teisingumo dėlei dar būtina pabrėžti, kad didesnė dalis kazachų tikrai remia N. Nazarbajevą ir jo politiką. Tačiau po truputį artėja laikas, kai jam teks pasitraukti, ir visi spėlioja, kas taps įpėdiniu (gal prezidento žentas T. Kulibajevas?). Kaip ten bebūtų, tai, kad permainos vyks liberalesniame politiniame fone, reiškia, kad Kazachstanas sugebėjo neužstrigti kietojo autoritarizmo spąstuose ir yra pasiruošęs tapti dar labiau politiškai konkurencingas.

REKLAMA
REKLAMA

Laukia įpėdinio ir Uzbekistanas, greitai senstantis jo prezidentas I. Karimovas pastaruoju metu užsiima kol kas sunkiai suprantamais manevrais. Iš pradžių 2010 m. lapkritį jis paskelbė politinę reformą, pagal ją daugiausia mandatų Žemuosiuose parlamento rūmuose gavusi partija turės teisę prezidentui siūlyti ministro pirmininko kandidatūrą. Be to, parlamentas galės paskelbti nepasitikėjimą vyriausybe, surinkęs du trečdalius abejų rūmų deputatų balsų, ir valstybės vadovas negalės tam pasipriešinti. Kitaip tariant, Uzbekistanas formaliai tapo pusiau prezidentine respublika su dviem galios centrais: atsakingu už užsienio ir saugumo politiką prezidentu ir socialinius ekonominius reikalus kuruojančiu premjeru. Vėliau, 2011 m. gruodį I. Karimovas (perrinktas prezidentu 2007 m.) nusprendė sumažinti prezidento kadencijos trukmę nuo septynerių iki penkerių metų. Pirmas minėtas žingsnis, atrodo, reiškia tai, kad įpėdiniu turėtų tapti šalies ministras pirmininkas (dabar – gana įtakingas Š. Mirzijajevas). Antrą sprendimą anksčiau būtų buvę galima aiškinti kaip I. Karimovo norą dar kartą pateisinti savo perrinkimą, bet dabartiniu metu, kai jo jėgos senka, tai gali būti noras greičiau atiduoti sostą kitam lyderiui, spėjant užtikrinti jo pozicijų stabilumą. Apskritai šalyje bręsta valdžios kaita ir gerai, jeigu ji įvyks naudojant rinkimų mechanizmą, o ne ginklus, nes laukiančių savo šanso įvairaus pobūdžio grupuočių valstybėje yra daug.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visi aplinkui meldžiasi, kad Uzbekistanas nevirstų Kirgizstanu, nes jo decentralizacija ir destabilizacija gali susprogdinti visą regioną. Kirgizstanas, po 2010 m. revoliucijos vargais negalais surengęs parlamento ir prezidento rinkimus, šiuo metu bando išgyventi parlamentarizmo eksperimentą. Per 2005 m. „tulpių revoliuciją“ sužlugdę valdžios kultą, kirgizai patys save įstūmė į stabilų nestabilumą ir kažkodėl nusprendė, kad perėjimas prie parlamentinės (faktiškai – pusiau prezidentinės) valdymo formos išspręs visas jų problemas. Kol kas didesnių laimėjimų nematyti. Žinoma, džiugu, kad po parlamento ir prezidento rinkimų neįvyko eilinė nepatenkintųjų revoliucija, bet niekas nepamiršo etninio konflikto Oše. Be to, parlamente niekaip negali nusistovėti valdančioji dauguma, ir realiai pagrindiniu šalies stabilumo garantu pamažu virsta Rusija, traukianti Kirgizstaną į Eurazijos sąjungą. Kalbant detaliau, ji parėmė dabartinį šalies vadovą A. Atambajevą, kuris už tai pažadėjo išvyti amerikiečius iš Manaso karinės bazės, pervadintos Tranzito centru. Tačiau buvęs prezidentas K. Bakijevas irgi tai žadėjo, bet pažado neįvykdė, ir Maskva tylėjo, kai jis buvo verčiamas iš valdžios 2010 metais. Trumpai sakant, Kirgizstanas šiandien yra labai neturtinga ir silpnai kontroliuojama valstybė, stipriai priklausanti nuo Rusijos malonės. Todėl nuo rinkimų iki revoliucijos ten tik vienas žingsnis ir jį visuomenė vėl žengs, jeigu nepasikeis egoistinė politinio šalies elito prigimtis.

REKLAMA

Apibendrinant reikėtų užfiksuoti keletą esminių momentų. Pirma, CA šalims vis dar trūksta stabilumo. Antra, svarbiausi politiniai procesai jose yra užkulisiniai, todėl sunkiai nuspėjami ir keliantys pavojų visam regionui. Trečia, rinkimų institutas ir demokratiniai mechanizmai CA valstybėse didžiąja dalimi tebėra farsas be realaus turinio. Ketvirta, daug kas Centrinėje Azijoje priklauso nuo Rusijos žodžio (ypač Tadžikistane ir Kirgizstane), ji ten pretenduoja į geopolitiškai dominuojančios galios statusą.

Tačiau nereikia nusiminti. Tadžikistanas, net gyvendamas šalia Afganistano, sugeba išvengti naujo pilietinio karo. Uzbekistane valdžios kaita turėtų būti taiki, o Kirgizstanui, prižiūrimam Rusijos, turi pavykti išsaugoti stabilumą. Net Turkmėnija palengva pamiršta tamsius S. Nijazovo laikus, o Kazachstanas apskritai atrodo kaip nauja (po A. Akajevo Kirgizstano) demokratijos sala regione. Tad tikėkimės, kad blaivus protas Centrinėje Azijoje anksčiau ar vėliau nugalės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų