Todėl nieko neturėtų stebinti, kad pastaruosius 16 metų Berlynas praleido tvirtai stovėdamas neteisingoje pusėje, apsispręsdamas, kaip elgtis su Rusija.
Mažiau nuspėjamas buvo greitis, kuriuo pastarosiomis savaitėmis Vokietija atsisakė savo pozicijos Maskvos atžvilgiu, sustabdydama prieštaringai vertinamą dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą, siųsdama ginklus Ukrainai, priimdama sankcijas Rusijai ir net paskelbdama, kad į savo kariuomenę pradės investuoti dideles sumas pinigų.
Kitaip tariant, ji beveik per naktį sutiko daryti viską, ką JAV ir kitos sąjungininkės jau daugelį metų ragino daryti. Berlynas net sukūrė grotažymėms soc. tinkluose pritaikytą šūkį, tinkantį šiam pokyčiui: Zeitenwende, t. y. naujos eros aušra. Praėjus kelioms savaitėms tapo aišku, kad Vokietijos vadovai iš tikrųjų nori pasakyti: „Judėkime pirmyn“.
Neteisingai įvertino Putiną
Šiuo klausimu vokiečiams sekėsi maždaug taip, kaip Rusijos kariuomenei Ukrainoje. Taip yra todėl, kad Vokietija ne tik „neteisingai įvertino Putiną“, sakė ilgametis Angelos Merkel patarėjas užsienio politikos klausimais Christophas Heusgenas, naujasis Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas.
Vokietijos atkaklus užsispyrimas bendrauti su Rusijos vadovu jo nuolatinės agresijos akivaizdoje (nuo invazijos į Gruziją iki priešų žudynių užsienyje ir karo nusikaltimų Sirijoje) buvo ne kas kita, kaip katastrofiška klaida, dėl kurios A. Merkel užims vietą politinio naivumo panteone greta Nevillio Chamberlaino.
Pamažu, bet užtikrintai, vokiečiams ėmė aiškėti, kad švelnus A. Merkel požiūris į Rusiją, kuris pasiekė zenitą 2015 m. priėmus sprendimą pritarti dujotiekio „Nord Stream 2“ statybai, nepaisant Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir jos vaidmens separatistiniame kare Rytų Ukrainoje. Tai ne tik atvėrė duris V. Putinui žengti dar toliau, bet ir paskatino jį tai daryti.
Tačiau Rusijos įsiveržimas į Ukrainą – ne tik A. Merkel kaip kanclerės išsižadėjimas, bet ir visos Vokietijos politikų kartos, apakintos nostalgija Ostpolitik (rytų ir vakarų Vokietijų santykių normalizavimo politika - red. past.) ir „Wandel durch Handel“ (pokyčiai prekiaujant - red. past.) – kanclerio Willio Brandto 1970-aisiais vykdytos „détente“ (Šaltojo karo periodo, kai Sovietų Sąjungos ir Vakarų santykiai šiek tiek atšilo - red. past.) politikos, kuri, pasak vokiečių legendos, lėmė Šaltojo karo pabaigą.
Vokietijos kolektyvinė atsakomybė yra priežastis, kodėl atversti naują puslapį – lengviau pasakyti nei padaryti. Vokietijos politikoje nėra į Čerčilį panašaus veikėjo, kuris jau daugelį metų perspėtų apie pasitikėjimo Putinu pavojus. Nors A. Merkel nusipelno didžiausios kaltės, nes pateko į Rusijos lyderio spąstus, tiesa ta, kad kalta visa Vokietijos politinė klasė.
Dabartinis kancleris Olafas Scholzas, kurio vadovaujami socialdemokratai buvo „Nord Stream“ dujotiekio tiesimo varomoji jėga, būdamas A. Merkel finansų ministru ir vicekancleriu, propagavo idėją, kad geriausias būdas susitarti su V. Putinu yra nesibaigiantis „dialogas“.
Jensas Plötneris, dabartinis O. Scholzo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, tapo vienu iš pagrindinių šios politikos kūrėjų, kai dirbo Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje aukšto rango diplomatu, buvo tuometinio užsienio reikalų ministro Franko – Walterio Steinmeierio (socialdemokrato, dabartinio Vokietijos prezidento) personalo vadovas, o pastaruoju metu ėjo ministerijos politikos direktoriaus pareigas. Net po to, kai gruodžio mėn. Putinas prie Ukrainos sienos sutelkė dešimtis tūkstančių karių, Plötneris patarė Scholzui pasilikti prie „Nord Stream 2“ ir viešai kartoti, kad tai tėra „komercinis projektas“.
Senasis Plötnerio viršininkas Steinmeieris, 2016 m. apkaltinęs NATO „sabotažu ir karo kurstymu“ dėl karinių pratybų Aljanso rytiniame flange, beveik iki pirmųjų šūvių į ukrainiečius įrodinėjo, kad Vokietija turėtų naudoti energetiką kaip būdą tiltams su Rusija tiesti.
Šiomis dienomis Šteinmejeris, kuris, kaip prezidentas, turėtų būti Vokietijos moralinis autoritetas, užsiima „laisvės ir taikos“ koncertų su Rusijos ir Ukrainos muzikantais organizavimu. Vienas iš renginių vyko kovo pradžioje Drezdene, kai ant Charkovo, antrojo Ukrainos miesto, krito bombos.
Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnikas pareiškė, kad boikotuos naujausią Šteinmejerio renginį, sakydamas, kad ukrainiečiai neturi laiko „didingai rusų kultūrai“, kai Maskva žudo nekaltus civilius gyventojus.
Nors mažesnės Vokietijos valdančiosios koalicijos partijos – liberalieji laisvieji demokratai ir žalieji – nėra tokios atsakingos už politiką, kuri privedė prie V. Putino invazijos į Ukrainą, kaip A. Merkel krikščionys demokratai ar socialdemokratai, jos taip pat nėra vertos tik šlovės.
Nors žalieji pasisakė prieš „Nord Stream 2“, jie tai darė ne tik dėl ekologinių priežasčių, bet ir iš solidarumo su Ukraina. Dar svarbesnis buvo jų tvirtas nepritarimas ginklų tiekimui Kijevui, pasikeitęs tik prasidėjus kovoms.
Laisvųjų demokratų nuomonės dėl „Nord Stream 2“ išsiskyrė: daugelis partijos narių, įskaitant partijos vadovo pavaduotoją Wolfgangą Kubickį, pasisakė už aktyvesnį bendradarbiavimą su Rusija. Pasak Melnyko, laisvųjų demokratų lyderis Christianas Lindneris, kuris taip pat yra Vokietijos finansų ministras, karo pradžios dieną jam pasakė, kad Berlynui nebūtų prasmės siųsti ginklų Ukrainai ar pašalinti Rusiją iš tarptautinės mokėjimų sistemos SWIFT, nes šaliai liko „tik kelios valandos“ suvereniteto.
Skepticizmui dėl Ukrainos perspektyvų, jau nekalbant apie susirūpinimą dėl pernelyg griežtų veiksmų prieš Rusiją pasekmių, pritarė daugelis pagrindinės opozicinės Krikščionių demokratų partijos (CDU) narių. Likus kelioms savaitėms iki Rusijos invazijos CDU lyderis Friedrichas Merzas įspėjo, kad Rusijos narystės SWIFT sistemoje sustabdymas gali sukurti „atominę bombą kapitalo rinkose“.
Galiausiai pripažinta: „Mes visi klydome“
Kiekviename žingsnyje klydę dėl Rusijos ir V. Putino, Vokietijos politikai griebėsi „kas galėjo žinoti?“ kortos. „Aš klydau, mes visi klydome“, – savaitgalį laikraščiui „Welt am Sonntag“ pareiškė Vokietijos politikos „éminence grise“ Wolfgangas Schäuble, ilgametis CDU finansų ministras.
Tačiau V. Schäuble ir jo kolegos nepaminėjo, kad Vokietijos sąjungininkai jau daugelį metų perspėjinėjo Vokietiją, jog ji nuvertina V. Putiną. Susidūrę su šia realybe, vokiečiai nežinojo, kaip reaguoti.
Po to, kai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, šį mėnesį sakydamas kalbą Bundestage, priminė Vokietijos parlamento nariams, kad Vokietijos verslo ryšiai su Rusija padėjo finansuoti karą prieš jo šalį, ir užsipuolė juos už tai, kad jie „bevertėmis“ lūpomis mini Holokaustą, parlamento nariai jam plojo atsistoję, o paskui nedelsdami grįžo prie įprastų darbų, tarp kurių buvo ir dviejų parlamento narių sveikinimai su gimtadieniu.
Šaltojo karo metais sąvoka „naudingas idiotas“ tapo etikete, kuria buvo vadinami nuosaikieji Vakaruose, tapę patiklių komunistų argumentų aukomis. Nuo Vokietijos veto Ukrainos ir Gruzijos narystei NATO 2008 m. iki Vokietijos siekio sudaryti dujų sandorius su Maskva ir pasipriešinimo siųsti ginklus Kijevui – šalies vadovai pasitarnavo kaip naudingi Putino idiotai.
Visą tą laiką vadinamieji Russlandversteher, pasipūtę Rusijos šalininkai, atstovaujantys šalies politiniam sluoksniui, atmetė savo veiksmų kritiką, tvirtindami, kad žino geriau, tuo pačiu metu (tiesiogine prasme) juokdamiesi Vašingtonui į veidą.
Dabar jau niekas nebesijuokia.
Nors sąjungininkai džiaugiasi Berlyno Zeitenwende, jų neglumina jo pertvarkymas į lapės olą. Ukraina, kurią Vokietija apiplėšė per Antrąjį pasaulinį karą, iki kurio pabaigos ji neteko daugiau kaip 15 proc. gyventojų, tikrai neatleis ir nepamirš.
Vokietija neturės tikro pasitikėjimo ir transatlantiniame aljanse (nesvarbu, kiek milijardų ji įsipareigos skirti gynybai), kol nebus sąžiningai įvertinta Merkel ir Putino metų istorija.
Kaip gerai žino Vokietija, net jei kurį laiką įmanoma pasislėpti nuo istorijos, nuo jos neįmanoma pabėgti.
