„Žmogus, kai kažkas nutinka, nori nenori dažnai pagalvoja, kad kaip gerai, kad kitam nutiko, kad ne man. Tai būna kaip etapas, kad tikrai džiaugiesi, kad ne tau – gal ne tiek blogo kitam linkėdamas, bet susirūpindamas savimi. Man tame pasakyme, kai džiaugiamasi, kai kaimyno namas dega, yra pripažįstami tokie neigiami ir amoralūs, ne pagal sąžinę jausmai, kurie šiaip jau kyla. Kad tokie jausmai kyla, yra normalu“, – tv3.lt komentavo M. Giedraitytė-Guzikauskienė.
Pasak jos, už tokių jausmų gali slypėti ir pavydas, ir kerštas, tačiau psichologė pabrėžia, kad tokie jausmai yra moralūs. Nemoralūs, pasak jos, būna poelgiai:
„ Už to slypi baimė dėl savęs, pavydas – gal labai gerai gyveno žmonės ir „ot, gerai, kad taip nutiko“ – kyla toks džiaugsmelis, kad taip įvyko. Aš atskirčiau tą emocinį lygmenį, nes normalu, kad tokie jausmai kyla. Moralu jausti visus jausmus – visai kitas dalykas, kaip tu paskui toje situacijoje elgiesi“, – kalbėjo M. Giedraitytė-Guzikauskienė.
Psichologė sakė, kad svarbu atskirti, kaip žmogus jaučiasi ir kaip elgiasi tokiose situacijose:
„Šiaip žmonių elgesyje gaisro metu dažniausiai atsispindi tie geri dalykai – jie padeda gesinti gaisrą, o ne puola visi džiaugtis. Tiesos grūdas visgi turbūt yra tame, kad visose baisiose situacijose žmogui užgimsta egocentrizmas, ir bent kaip etapas kyla toks jausmas, kad gerai, kad ne mane, o kitus tos nelaimės paliečia – tai gal natūralus, bet ne vienintelis tokioje situacijoje kylantis jausmas. Tad emociniame lygmenyje tame posakyje yra tiesos, bet, šnekant apie lietuvius kaip tautą, kad jie džiaugiasi ir nepadeda, tai taip nesakyčiau“, – kalbėjo psichologė.
Pašnekovė sakė, kad, nors posakiuose dažniausiai būna visos situacijos supaprastinimas, bet, iš kitos pusės tokie posakiai iš kažko turi gimti.
„Yra toks pasakymas, kad gal lietuviai nėra labai bendruomeniški – gal šis pasakymas ir atspindi tą ryšį su kaimynais – gal jie rūpinasi labiau savo gerove, yra tokie imdividualistai“, – sakė psichologė.
Patys kaimynai kartais užgesina gaisrą
Ugniagesių profesinės sąjungos lyderis Alfredas Povilanskas sako, kad posakis, jog lietuvis džiaugiasi, kai dega kaimyno namas, yra daugiau stereotipas. Pasak jo, lietuviai nėra tokie jau pavydūs:
„Aišku, pasitaiko ir padegimų, bet tai (tas posakis – red.) daugiau stereotipas – toks pat kaip ir posakis, kad lietuviai yra labai pavydūs. Kai apsidairom aplinkui, pasižiūrim į savo draugus, pažįstamus, matome, kad nėra tokie žmonės“, – kalbėjo jis.
Pasak A. Povilansko, būna net ir tokių atvejų, kai kaimynai patys užgesina gaisrą:
„Kartą Vilniaus rajone degė sodo namas. Kol mes atvykome, kaimynas jau buvo gaisrą užgesinęs. Pats išlupo duris, užpylė ir mes tik padėjome jam – netgi tokių atvejų buvo“, – kalbėjo ugniagesys.
Jis sakė nėra matęs, kad atvykus gesinti gaisro, šalia būtų piktdžiugos ir trintų iš laimės rankas, tačiau pripažino, kad atvykus į įvykį nėra laiko žiūrėti į žmonių veidus.
Dažniausiai praneša kaimynai
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovė Vida Šmigelskienė sakė, kad dažniausiai apie tai, kad dega namas ar butas, praneša kaimynai.
„Jeigu pagalba yra kviečiama, tai dažniausiai apie kilusius gaisrus praneša kaimynai. Būna, kad apie gaisrą praneša ir praeiviai, važiuojantys pro šalį žmonės, kai kada praneša ir patys gyventojai, išėję iš namų“, – sakė ji.
V. Šmigelskienė taip pat akcentavo, kad lietuviai nėra abejingi gaisrams ir ragina tokiais būti ir toliau:
„Negalvokit, kad už jus paskambins kažkas kitas. Geriau tegu žmonės paskambina tris kartus dažniau nei nepaskambina iš viso“ ,– nurodė pašnekovė.
