Lietuvos vaikų sveikata kasmet prastėja. Atliekami tyrimai rodo, jog tik pusė vaikų yra sveiki – vaikų mityba nevisavertė, jie nepakankamai juda, sveikus dantis turi kas antras, o laimingas jaučiasi tik kas penktas vaikas. Mokslinių tyrimų duomenimis, net 41 proc. moksleivių turi psichikos sveikatos problemų. Kas nutiko visuomenei? Psichologai sako, kad žinant dabartinės emigracijos mastus ir skyrybų paplitimą, nesunku suprasti, iš kur kyla vaikų menkavertiškumas, socialinės atskirties pojūtis, nusivylimas, nerimas, nepasitenkinimas savo gyvenimu. Jeigu prie to pridėtume kai kurių šeimų skurdą, dėl kurio tėvai, kovodami už išgyvenimą, neturi galimybės skirti vaikui dėmesio, išeina gražus „paveikslėlis“.
Tiesas žino visi, bet jomis naudojasi tik susirgę
Šie metai paskelbti Vaikų sveikatos metais, tačiau nuo mojavimo lozungais kol kas situacija nepasikeitė – Lietuvos sveikatos statistikos duomenys rodo vis prastėjančią vaikų sveikatos būklę. Atliekant tyrimus, kurių metu vertinama vaikų mityba, fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai, emocinė savijauta, aiškėja, kad vaikų mityba nėra visavertė. PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) rekomenduoja vaisius ir daržoves vartoti kasdien po kelis kartus, tačiau, apklausos duomenimis, kasdien daržoves vartojo 22,4 proc., vaisius – 30,7 proc. mokinių. O saldainius ir šokoladą kasdien ar keliskart per dieną nurodė vartojantis kas ketvirtas mokinys, gazuotų gėrimų kasdien vartojo kas dešimtas mokinys.
Pagal PSO rekomendacijas, vaikas kasdien turėtų būti fiziškai aktyvus ne mažiau kaip valandą. Tačiau tik 15,5 proc. mokinių fizinis aktyvumas atitiko rekomenduojamą normą. Nerimą kelia ir faktas, kad Lietuvos vaikų dantų ligų rodikliai yra vieni prasčiausių Europoje – daugiau nei pusė turi ėduonies pažeistų dantų.
Šiaulių visuomenės sveikatos biuro duomenimis, šalyje mažėja geros sveikatos vaikų, o daugėja turinčių įvairių sveikatos sutrikimų ir sergančių lėtinėmis ligomis.
Įvairių ligų rizikos veiksniai nustatomi vis jaunesnio amžiaus vaikams. Iš keturių tūkst. 2010 m. profilaktiškai patikrintų Šiaulių miesto ikimokyklinių ugdymo įstaigų vaikų, 43 proc. turėjo sveikatos sutrikimų. 2011 m. vaikų, turinčių sveikatos sutrikimų, padaugėjo iki 51,8 proc., 2012-aisiais – jau 54,5 proc., o pernai sveikatos sutrikimų turėjo jau 64,2 proc.
Prieš trejus metus įvertinus Šiaulių ikimokyklinių ugdymo įstaigų vaikų sveikatą kas penktam vaikui buvo nustatytas regos sutrikimas, kas dešimtam vaikui – širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimas, kas keturioliktam vaikui – nervų sistemos sutrikimas. Pernai žymiai daugiau nustatyta nervų, regos, širdies ir kraujagyslių kvėpavimo sistemos sutrikimų.
Šiaulių visuomenės sveikatos biuro Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Renata Jarašūnienė sako, kad tikrai ne genetika, o sėslus gyvenimo būdas, nesveika mityba ir dienos režimo nesilaikymas labiausiai kenkia sveikatai. Visi žmonės žino šią tiesą, tačiau savo sveikata ima rūpintis tik tada, kai suserga. Suaugęs žmogus kraujospūdį, cholesterolio kiekį geba sureguliuoti vos pakeitęs mitybą, bet tik tada, kai atsiranda sveikatos bėdų. Vaikui rimtos ligos pasireiškia gana vėlai, todėl sveikesniu gyvenimo būdu ir nesirūpinama laiku.
Mūsų sveikatą 20 proc. lemia fizinis aktyvumas, 30 proc. – aplinka, 50 proc. mityba, tačiau visi šias tiesas užmiršta. Pasak R. Jarašūnienės, vaikai daug laiko leidžia prie televizoriaus, kompiuterio, net kūno kultūros pamokų vengia. Moksleiviai renkasi greitąjį maistą, geria gazuotus gėrimus, daug valgo saldumynų, taip pakenkdami dantims.
Anot specialistų, vaikų laikysenos ydos susijusios su įvairiu stuburo iškrypimo laipsniu. Netaisyklingas kuprinės nešimas ir per didelis kuprinės svoris turi įtakos formuojantis netaisyklingai laikysenai. Optimalus pilnos kuprinės svoris turėtų sudaryti ne daugiau kaip 10-15 proc. mokinio kūno masės. Neretai pasitaiko, kad mokinių kuprinių svoris viršija rekomenduojamą normą. Mokinių kuprinių svėrimo akcijų metu nustatyta, kad apytiksliai viena kuprinė svėrė 3,607 gramo, mažiausias kuprinės svoris – 300 gramų, o sunkiausia kuprinė svėrė net 9 kg.
„Vaikai į mokyklą turi išeiti papusryčiavę. Daugelis sako, kad nenori, tačiau mokykloje jiems pasidaro silpna, ima skaudėti galvą, pilvą. Sveikatos priežiūros specialistui pakanka vaiką nusiųsti pavalgyti, išgerti arbatos ir bėdos pasibaigia. Jei vaikas nevalgo pusryčių, reikia jam įdėti dėžutę su užkandžiais, kad nors mokykloje užkąstų“, – sako skyriaus vedėja.
Labiausiai vaikų sveikata gali pasirūpinti tėvai, ribodami sėdėjimą prie televizoriaus, kompiuterio. Laiką žiūrint į ekraną reikia susumuoti, liepti vaikams laiku eiti miegoti. Vyresni vaikai iki vidurnakčio sėdi prie kompiuterių, neišsimiega, dieną pavargsta, o jei situacija pasikartoja kelis kartus, organizmas išsiderina.
„Vaikai turi lankyti būrelius, plaukioti, važinėti dviračiu, sportuoti ir tėvai turi tuo pasirūpinti. Sveikatos pagrindai padedami šeimoje. Vaikai gyvensenos sampratą pradeda kurti jau ankstyvojoje vaikystėje. Saugusiam žmogui reikia pusę valandos greito ėjimo per dieną, vaikams – valandos. Jei jau laikas leidžiamas prekybos centruose, ten nevertėtų sėdėti ant suoliuko, o vaikščioti“, – sako pašnekovė.
Vaikų psichinė sveikata – visuomenės psichinės sveikatos indikatorius
Vertinant mokinių pasitenkinimą jų gyvenimu, nustatyta, kad labai laimingas jautėsi kas penktas mokinys, 16,4 proc. nesijautė laimingais, 1,8 proc. nurodė, kad jie yra visiškai nelaimingi. Mokslinių tyrimų duomenimis, 41 proc. moksleivių turi psichikos sveikatos problemų, o 13 proc. – diagnozės lygį siekiančių psichikos sutrikimų. Nuo 2010 metų daugėja vaikų, kuriems pirmą kartą nustatytas neįgalumo lygis (2010 m. – 1974 vaikai, 2012 m. – 2107 vaikai). Pastebėtina, kad neįgalumo lygis vaikams dažniausiai nustatomas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų.
Psichologas Arūnas Norkus sako, kad vaikų psichinę sveikatą derėtų analizuoti bendrame mūsų visuomenės psichinės sveikatos kontekste: vaikai gyvena ne uždaroje aplinkoje, o visuomenėje. Todėl vaikų psichinė sveikata yra visos visuomenės psichinės sveikatos indikatorius.
„Jeigu kalbėtume labai apibendrintai, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų psichinė sveikata priklauso nuo to, kiek jie gali ar turi galimybių patenkinti psichologinį saugumo poreikį. Jis turėtų būti suprantamas plačiąja prasme ir yra charakterizuojamas stabilumo, apsaugotumo, laisvės nuo baimės, nerimo ir chaoso, tvarkos, užtikrintumo kategorijomis, kurios mūsų gyvenime apima tiek ekonominį, tiek socialinį, tiek psichologinį saugumą. Evoliuciškai susiklostė, kad dėl saugumo poreikio nepatenkinimo kyla vidinė įtampa, kuri realizuojama per padidėjusį agresyvumą, nukreiptą į save (iš čia padidėjęs alkoholio, narkotikų vartojimas, psichiniai sutrikimai, nerimas, depresija, savižudiškos mintys ir suicidai) arba į kitus (agresyvus vairavimas, smurtas, kriminalizuotas elgesys, žmogžudystės, vaikų atveju – patyčių reiškinys). Vienintelis skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų, kad vaikai nemoka slopinti ar užgniaužti savo reakcijų, kylančių dėl šio poreikio nepatenkinimo, todėl jų reakcijos ir yra labiau pastebimos“, – sako psichologas.
Pasak pašnekovo, tarptautiniai ir nacionaliniai tyrimai rodo, kad egzistuoja visas kompleksas įvairių veiksnių, tarp kurių ypatingai išsiskiria šeima ir ugdymo institucijos. Kalbant apie šeimą, ji yra ir turėtų būti pagrindinis vaiko paramos šaltinis. Deja, realybė yra kiek kitokia. Kaip rodo prieš porą metų Lietuvoje atlikti tyrimai, tik du trečdaliai berniukų ir mažiau kaip pusė mergaičių jaučiasi tėvų suprantami ir tik vos daugiau kaip pusė vaikų jaučia tėvų meilę ir rūpestį. Ypatingai pasigendama tėvo dėmesio.
Ką tai reiškia? Pasak A. Norkaus, tėvams trūksta elementarus psichologinio raštingumo, todėl jiems sunku suprasti savo vaikų poreikius, problemas ir išgyvenimus, jie nemoka vaikams suteikti emocinės paramos, padėti išgyventi kylančius sunkumus. Savo bejėgiškumą tėvai sprendžia dviem būdais: naudodami prievartą, arba ignoruodami problemą („ką čia išsigalvoji, nieko tau nėra“, „neapsimetinėk, eik ruošti pamokų“) ir palikdami vaiką vieną spręsti savo problemas.
„Tyrimai rodo, kad daugiau kaip 67 proc. tėvų nekreipia dėmesio į patyčias mokykloje arba suverčia visą atsakomybę vaikui, sakydami, kad jis turi iškęsti, kovoti, duoti atgal ar pan. Tačiau vaikas nėra pajėgus vienas, nepadedamas suaugusiųjų, kovoti su patyčiomis. Todėl jam belieka arba kristi į dar skaudesnius išgyvenimus ir susirgti depresija, neuroze ar kitu panašiu „baubu“, arba visą gautą negatyvą atsinešti į mokyklą ir ten išlieti ant draugų ir mokytojų“, – komentuoja psichologas.
Vaikai nemokomi emocinio raštingumo
Didžiulį psichinį sukrėtimą vaikui sukelia ir šeimos suirimas. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad netgi trumpalaikė tėvų emigracija vaikui kelia beveik tokį pat stresą, kaip ir tėvų skyrybos. „Žinant dabartinės emigracijos mastus ir skyrybų paplitimą, nesunku suprasti, iš kur kyla vaikų menkavertiškumas, socialinės atskirties pojūtis, nusivylimas, nerimas, nelaimingumas, nepasitenkinimas savo gyvenimu. Jeigu prie to pridėtume visos eilės šeimų skurdą, dėl kurio tėvai, kovodami už išgyvenimą, neturi galimybės skirti vaikui dėmesio, išeina gražus „paveikslėlis“, – sako A. Norkus.
Netgi jei tėvai pastebi, kad su vaiku kažkas negerai, nežino, ką daryti ar nenori kreiptis specializuotos pagalbos. Yra nustatyta tendencija, kad Pabaltijo regione beveik pusė gyventojų gėdijasi lankytis pas psichologą ar psichiatrą, laiko tai gėdingu dalyku, yra linkę nieko nedaryti, tikėdamiesi, kad „praeis“, „išaugs“, arba vaiką gydo suaugusiems skirtais medikamentais, arba numeta atsakomybę mokyklai. Pasekmė – Lietuva pirmauja Europoje pagal vaikų savižudybių skaičių, į priekį užleidusi tik Kazachstaną, Rusiją ir Baltarusiją.
Pasak A. Norkaus, daug atsakomybės dėl prastėjančios vaikų psichinės sveikatos tenka ir mokyklai. Vaikai nemokomi emocinio raštingumo. Jie nežino, kaip išlieti susikaupusius jausmus, tokius kaip pyktis, neviltis, baimė, kaltė. Jie nemokomi suprasti kito vaiko jausmų, nemokomi užjausti, pagelbėti, ieškoti pagalbos.
„Dar blogiau – didžiulė dalis mokytojų savo vidines problemas sprendžia vaikų sąskaita. Kaip gali nutrūkti patyčios mokykloje, jei vaikas pamokoje yra išvadinamas debilu, daunu, nemokša, jei mokytojas nereaguoja, kai kiti mokiniai vaiką pravardžiuoja, žemina, išjuokia? Pažįstu tėvų, kurie pakeitė po 3-4 mokyklas, kol rado savo vaikui emociškai palankią aplinką, kur netoleruojamos patyčios“, – sako pašnekovas.
Kodėl taip yra? A. Norkaus nuomone, mokykla nebėra ugdymo institucija, ji tapo švietimo paslaugų teikėja, o į paslaugų asortimentą neįeina dvasinis ugdymas ir psichinės sveikatos užtikrinimas. O jei kažkiek dar liko, atsakomybė už tai suverčiama socialiniam pedagogui. Psichologai šiuo metu dirba tik gimnazijose.
„Ar tai reiškia, kad progimnazijose, pagrindinėse mokyklose, ypač kaimo vietovių, darželiuose, profesinėse mokyklose vaikai neturi emocinių problemų? O jei turi, kaip jiems gauti pagalbą – važiuoti keliolika ar keliasdešimt kilometrų iki miesto ir ten kelias savaites laukti eilėje Psichikos sveikatos centre? Klausimas, aišku, retorinis, o juk dalis tų emociškai žlugdomų vaikų po kelių metų patys taps mokytojais ir auklėtojais, pagaliau – tėvais. Ko jie galės išmokyti, remdamiesi tokia patirtimi?“ – klausia psichologas.
