Jei jau vienas respektabiliausių šiuolaikinių dizainerių Filipas Starkas sako, jog šiandien dizainas nėra labai svarbus, tai gal verta patikėti ? Aišku prie šio požiūrio nagus prikišus visur lendanti krizė ir geopolitinė padėtis pasaulyje. Taikos ir ramybės laikotarpiu dizainas ir estetika yra tikrai aktualūs ir sulaukiantys didžiulio susidomėjimo objektai, tačiau šiais krizės, ekologinės, ekonominės ir politinės įtampos laikais, kai svarbiau užsitikrinti visokeriopą saugumą, dizainas tampa antraeiliu dalyku. Arba, kaip sako tas Filipas Starkas - “Šiandien dizainas turi turėti politinį atspalvį”.
Šiandien meninėmis priemonėmis reikia skleisti žinią, parodyti savo pažiūras, skelbti manifestus ar iliustruoti lozungus. Kaip sakoma, viskam yra savas laikas, devintajame dešimtmetyje žmonėms, ypač Skandinavijoj, buvo svarbus, sakykim stalinės lempos ar kėdės dizainas, tačiau dabar tai būtų mažareikšmis saviraiškos aktas, nes jis iš esmės neneša jokios žinios, o tėra tik dizainas dėl dizaino.
Šiandien svarbiau gerinti buities produkto kokybę ir mažinti kainą, nei tenkinti antrinius estetinius poreikius. Gera kokybė ir maža kaina - tai demokratiško dizaino siekiamybė, o didelių pinigų mokėjimas už “grožį” jau niekam neberūpi. Na nebent “grožis” kalba apie tai, apie ką kalba ir “grožio” pirkėjo pažiūros. Štai čia dizaine tampa svarbi politika. Savo kūryba pasakyti, jog palaikai B. Obamą jau tapo net pykinančiu, bet madingu reiškiniu. Tokiu būdu į politiką įsitraukė ne tik dizaineriai B.Obamą naudojantys, kaip kūrybos objektą, bet ir įžymybės ant savo hiperseksualių kūnų nešiojantys politiką ir dizainą viename.
Politika mene
Visiems jau nusibodo Jėzus ant kryžiaus, dabar jis kabinamas ant naikintuvo ir verčiamas išrėkti politinį pareiškimą - “Aš kenčiu!”. Šis meno kūrinys buvo pristatytas 2007 metų Venecijos meno bienalėje, kurioje apskritai vyravo politinis menas, išryškinantis mirties, karo, skurdo ir nekontroliuojamos jėgos tematikas. Dauguma bienalėje dalyvaujančių menininkų savo darbais siekė šokiruoti politiniais manifestais ir parodyti, kad jiems rūpi. Tokios pastarojo meto meno ir politikos susiėjimo tendencijos gali būti ženklas, jog postmoderniame žmoguje keičiasi kūrybos funkcijos. Dabar už saviraišką, svarbesnė tampa skelbiama sociapolitinė žinia apie tai, kaip “aš nemėgstu karo”, “planeta pavojuje”, “rūšiuokime”, “laisvė Tibetui”, “Dž. Bušas - beždžionė”, “karas vardan taikos”, “nieko nepirk”, “stop globalizacijai”, “stop Irano branduoliams bandymams”, stop JAV agresijai Irake” ir pan.
Jei gerb. L. Davinčis dabar tapytų “Mona Liza”, tai ji būtų Motinos Teresės amplua ir čia būtų svarbi ne jos paslaptinga šypsena, o kontekstas, kuriame veikia Motina Teresė- Mona Liza. Svarbūs jos darbai, misija ir žinia.
Ankščiau menininkams buvo patogu ir madinga atsiriboti nuo realybės, nuo politinių aktualijų, nes jų “skraidau padebesiais” reputacija leido kurti meną iš savęs, savo jausmų, asmeninių asociacijų. Dabar tenka šiek tiek “nusileisti” bent kartą per savaitę įsijungti žinias, kad galėtum pareikšti savo, kaip esteto nuomone apie realiame pasaulyje vykstančius socialinius, politinius, ekonominius procesus, bei tuo pačiu aktualizuoti savo darbus. Menininkai vis dar yra nuomonių formuotojai, tik jie dabar socialiai aktyvesni ir gali daryti platesnio pobūdžio įtaką, nei ligi šiol.
Pabaigai, žaislų dizaino sprendimas. Protesto akcijos Tianmenio aikštėje “Lego” interpretacija.
Ir kaip tai vyko iš tiesų…
