Apie planuojamą reformą, policijos sistemos skaudulius ir šių dienų pareigūno paveikslą – išskirtinis naujienų portalo tv3.lt interviu su Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininke Roma Katiniene.
Atrodo, kad policijai dabar gana įtemptas metas: trūksta apie 1200 pareigūnų, dalį dirbančiųjų supykdė naujasis Statutas, be to, planuojama nauja reforma. Ar iš tiesų pareigūnams taip sunku, kaip skelbia žiniasklaida?
Šis laikotarpis yra pakankamai sudėtingas. Policijos bendruomenė gyvena tikrai labai įtemptomis nuotaikomis. Pirmiausia, nesubalansuoti teisės aktai, kurie tikrai blogins situaciją arba paskatins ir jau skatina policijos pareigūnus palikti tarnybą.
Antra, ne vien tik teisės aktai, valdžios nekalbėjimas bei nenoras girdėti, bet ir nuolatinės reformos, mobingo apraiškos ir daug kitų demotyvuojančių faktorių lemia, kad yra labai daug vidinės įtampos.
Aš per savo praktiką, tiek daugiau nei 20 metų tarnavusi kaip pareigūnė, tiek virš 10 metų būdama policijos profesinės sąjungos pirmininke tokios prastos vidinės atmosferos nepamenu. Yra labai daug nerimo.
Ar kurios nors iš tų problemų yra realiai sprendžiamos?
Na, ne. Pozityvo šiandien labai trūksta. Mes esame pakankamai aktyvi organizacija, bandome bet kokiu atveju ieškoti susitarimų. Juk geriau pasiekti susitarimą, žinoti, kokiu keliu eiti negu išeiti į gatvę, protestuoti, o po to tie sprendimai vyks toliau.
Bendraujant su savo bendruomene pagrindiniai vidiniai klausimai yra dideli pareigūnų darbo krūviai, pareigūnų trūkumas, demotyvuojantis darbo užmokestis bei socialinė aplinka, mažėjančios socialinės garantijos, kylantys reikalavimai ir fiziniam pasirengimui, ir kompetencijoms ir visokios papildomos funkcijos. Policijos sistema turi begalę problemų ir šiandien joms sprendimų nėra.
Kokias pagrindines problemas įvardytumėte jūs?
Prieš kelerius metus ir aš pati kaip pareigūnė dar galėjau pasinaudoti reabilitacijos sistema. Šiandien tai yra beveik misija neįmanoma. Vietoje to, kad Vidaus reikalų ministerija būtų sustiprinusi sveikatos paslaugų prieinamumą po įvairių iššūkių ( COVID-19 pandemijos, nelegalios migracijos iššūkių, streso dėl įtemptos tarnybos), šiandien pareigūnams gauti reabilitaciją yra beveik neįmanoma arba įmanoma tik po dvejų metų. Tiesiog neatrasti bendri sprendimai per VRM ir jiems pavaldžias gydymosi įstaigas.
(Tokia situacija susidarė, kai dabartinė VRM 2021 m. atsisakė penkių pavaldžių viešųjų įstaigų, tarp kurių buvo ir Palangos poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“. VRM tai grindė finansavimo, skaidrumo ir paslaugų kokybės trūkumu. Atsisakius reabilitacijos centrų Palangoje ir Druskininkuose, liko tik vienas centras Trakuose. – red. past.)
Dėl to matome pablogėjusią policininkų sveikatą ir per normatyvų laikymą mirštančius pareigūnus. Po skaudžių įvykių nemažai pareigūnų šią vasarą buvo komisuoti. Dalis pareigūnų, kurie galėjo sėkmingai dirbti protinį darbą kabinetuose, buvo atleisti, nes neatitiko reikalavimų sveikatai.
Kita problema yra didžiuliai darbo krūviai. Priimant nepopuliarius teisės aktus, nesprendžiant vidinių klausimų, darant reformą po reformos ir neatsakant į klausimą, kam ta reforma reikalinga, žmonės praranda tikslą būti aktyvūs savo bendruomenėje ir palieka tarnybą.
Apie darbo užmokestį išvis nėra ką kalbėti. Policijos pareigūnai patys mato ir tarpusavyje dalinasi skelbimais, kaip „Barboros“ darbuotojai uždirba daugiau nei 1500 eurų, o „Norfos“ kasininkei yra siūlomas 1400 eurų į rankas atlyginimas. Mes turime 1000 pareigūnų, kurie dirba pirminėje grandyje didžiuosiuose miestuose, reaguoja į įvykius, patiria stresą ir uždirba 900 su trupučiu. Tuo pat metu jie turi būti fiziškai pasirengę ir psichologiškai atsparūs. Jie nuolat įžeidinėjami, o padarę menkiausią klaidą patraukiami atsakomybėn.
Nežinau, ar policijos sistema su tokiu valstybės požiūriu gali gyvuoti. Šiandien turime didelę krizę ir neatradus sprendimų ji tik gilės.
Generalinis komisaras Renatas Požėla TV3 Žinioms teigė, kad šiuo metu Lietuvoje trūksta apie 1200 pareigūnų. Kaip policijai jaučiasi šis stygius?
Ypač sudėtinga situacija Vilniuje, Kaune, bet ne ką geresnė situacija ir nutolusiose teritorijose. Jeigu didžiuosiuose miestuose pareigūnai susiduria su didžiuliais krūviais, nutolusiuose policijos komisariatuose, kur dirba iki 30 darbuotojų, vadovams yra iššūkis sudėlioti ir išlaikyti pajėgas. Jie turi galvoti, kaip padaryti, kad ekipaže neliktų vienas pareigūnas, arba kas vienam susirgus pakeistų kitą. Taip pat kas atvažiuos į pagalbą iškilus problemai. Taigi organizuoti darbą yra iššūkis.
Policija atlieka ir kitas funkcijas, tokias kaip nusikalstamų veikų užkardymas ir prevencija.
Dabar šios funkcijos lieka „neuždengtos“. Per ankstesnių reformų vykdymą, kai buvo kuriamas „universalusis policininkas“, tarnybą paliko per 1500 pareigūnų. Taip pat buvo atsisakyta svarbių funkcijų, įskaitant ir darbą su nepilnamečiais ugdymo įstaigose.
Aš sutinku, kad darbas su nusikalsti linkusiais nepilnamečiais neturėtų būti pagrindinė policijos funkcija, tačiau buvo pasielgta labai neatsakingai vieną dieną tos funkcijos atsisakius ir perdavus ją kitoms tarnyboms. Ilgalaikėje perspektyvoje turime labai skaudžias pasekmes, t.y. narkotikų išplitimą mokyklose, smurto proveržius ir panašiai.
Ar nepilnamečių inspektorių darbas atnešė teigiamų rezultatų?
Anksčiau pareigūnai-nepilnamečių inspektoriai užmegzdavo kontaktus su mokyklų vadovybėmis, bendruomene. Mokiniai juos matydavo besilankančius ne tik su paskaitėlėmis. Jie turėdavo įgaliojimus taikyti poveikio priemones nepilnamečiams, atitinkamai bendrauti ir taikyti poveikio priemones tėvams, kurie nenori dirbti su savo atžalomis.
Buvo nuosekliai dirbama, kad bendruomenės pažinotų pareigūnus, į kuriuos gali kreiptis betarpiškai. Buvo įvairūs projektai, vizitinės, interneto svetainės, kad būtų tikrai aišku, į ką gali kreiptis. Net močiutė kaime žinojo, kas jai gali suteikti pagalbą vienu ar kitu klausimu. Ugdymo įstaigos taip pat. Buvo lankomasi pas žmones, bendraujama, renkama informacija. Ankstesnis darbo metodas buvo efektyvesnis – tą pripažįsta ir patys pareigūnai.
Pakeitus sistemą, mes turime neigiamas pasekmes. Žmonės net nežino, kad jeigu nėra bėdos, nėra pareiškimo, pareigūnas gali net neužsukti. Tada turime iškvietimą, kad sūnus sumušė motiną, bet iki tol niekas apie tai nesignalizavo.
Be to, praradome pozicijas pareigūnų, kurie turėjo geras kompetencijas ir patirtį dirbti su nepilnamečiais ir bendruomene. Dabar sukurti naujas nėra taip paprasta. Tam, kas buvo sugriauta per vieną dieną, tikriausiai reikės kelerių metų sugrįžti į buvusį statusą. Arba bus nė nesugrįžta.
Seime svarstoma nauja policijos reforma – prie jos siūloma jungti Viešojo saugumo tarnybą, kartu naikinti apskričių komisariatus, vietoj jų įkuriant 5 didžiųjų miestų apygardas. Generalinis komisaras sako, kad taip bus paskirstyti krūviai, užtikrintas vienodas policijos paslaugų teikimo standartas. Kaip patys pareigūnai mato šią reformą?
Negirdžiu argumentų. Diskutuojame su policijos vadovybe ir politikais, kas kam padės: ar didžiosios apskritys ir didieji miestai, kurie patys dūsta nuo krūvio, padės mažosioms apskritims, ar mažosios, kurios turi užtikrinti saugumą su mažomis pajėgomis, padės didžiosioms?
Jeigu iš didžiųjų miestų krūvį permesime į mažuosius, ten žmonės tik sėdės, atrašinės į užklausas ir pajėgumų nebus. Pareigūnai nė neišvažiuos į savo teritoriją.
Tuo metu regionuose nėra policininkų, kurie galėtų atvykti į didžiuosius miestus. Todėl reikėtų aiškiai pasakyti, jeigu mums šiandien trūksta pareigūnų, kaip ir per kokį laikotarpį tai sprendžiame, kokių funkcijų reikia atsisakyti ir kurios nėra prioritetas.
Yra logikos kalbant apie specializuotus padalinius, kad mažose apskrityse jie yra pakankamai maži ir neefektyvūs. Tačiau niekas jiems netrukdo kooperuotis ir atlikti bendrus tyrimus su didesnėmis apskritimis. Galbūt nereikia kurti atskirų padalinių, gal galima kitaip dėlioti pajėgas nebūtinai jungiant apygardas.
Todėl policijos vienetų stambinimo plano aš nematau. Turėtume aiškiai pasakyti, ar taupome, ar žmonėms supaprastiname procedūras.
Ar yra tendencija pareigūnams pereiti iš didžiųjų miestų į mažesnius, kad dirbtų mažesniais krūviais?
Problema ta, kad neleidžiama. Nemažai pareigūnų baigę mokslus išvažiuoja dirbti į užsienį arba palieka tarnybą. Kadangi prioritetas skiriamas didiesiems miestams, kur didžiausias nekomplektas, pareigūnams neleidžiama pereiti. Nors kitur yra laisvų vietų, pasirenkama ten, kur labiausiai reikia.
Dar viena policijos reformos idėja – policijos kambariai seniūnijose. Teigiama, kad ten žmonės ateitų pasikonsultuoti, pranešti apie juos neraminančias problemas. Ar patys pareigūnai mato tokių kambarių poreikį?
Kas tuose kambariuose sėdės? Policijos pareigūnams pagal planą numatyta, kiek jie turi išdirbti teritorijose, reagavime, viešosios tvarkos užtikrinime. Tai ką reiškia atidaryti policijos komisariatus iki 20 ar 22 valandos vakaro? Pasodinti vieną administratorę – ką ji ten darys? Mes dar užprogramuojame, kad kas nors atėjęs užpuls, ginklus paims. Kam tai daroma, klausia daug policijos pareigūnų. Nesupranta ir patys policininkai, ir jų vadovai.
Ko gero, dabar reikėtų ne nueiti iki kraštutinumų, o susidėlioti taškus: pasidaryti gyventojų apklausas, kas jiems sukuria saugumo jausmą; pasitarti su policijos pareigūnais, kokį modelį būtų galima adaptuoti ir pritaikyti prie naujų, pasikeitusių sąlygų.
Per kelerius metus po pirminių pertvarkų seniūnijose buvo atsisakyta kai kurių patalpų, policijos nuovadų. Buvo pasirinkti kitokie darbo metodai. Dabar, kai trūksta pareigūnų, o kai kur nebėra ir patalpų, sakome, kad sugrįžtame prie to paties modelio. Tada turėtų būti ne pavienės priemonės, kurios neaišku, ar duos efektą, o mąstymas apie platesnį darbo modelio organizavimo pakeitimą.
Deja, dabar visiškai nesikalbama su policijos bendruomene, ką ji pasiūlytų, kaip spręsti šiuos klausimus. Kas yra dar vienas iš labai demotyvuojančių faktorių.
Šiuo metu itin aktuali narkotikų paplitimo tarp nepilnamečių problema. Žiniasklaida iš policijos nuolat gauna pranešimus apie sučiuptus narkotikų platintojus, bet problemos niekaip nepavyksta pažaboti mokyklose. Kodėl vis atsitrenkiame į sieną?
Šie klausimai yra globalūs. Tai turbūt reikėtų spręsti ne tik policijai. Turėtų susėsti medikai, narkologai, švietimo sistemos darbuotojai, vaiko teisių specialistai ir patys pareigūnai. Reikėtų bendro susitarimo ir valstybinio požiūrio, ką pakeisti teisės aktuose.
Taip pat reikėtų platesnės diskusijos ir susitarimo, galbūt trišalės sutarties tarp policijos pareigūnų, tėvelių ir ugdymo įstaigų <...> dėl teritorijų kontrolės, saugumo, kokius daiktus galima atsinešti į mokyklą. Taip pat kad tėveliai sutiktų, jog galėtų vykti asmeninių daiktų patikrinimai. Čia turėtų būti tarpusavio susitarimas, kokios aplinkos mes norime savo vaikams ir ar norime juos apsaugoti nuo narkotikų vartojimo.
Kita, globalesnė problema yra su narkotinių priemonių patekimu į šalį. Todėl šiandien turėtume kalbėti ne apie dekriminalizaciją ir (psichoaktyviųjų medžiagų – red. past.) prieinamumą, bet apie griežtesnes priemones, kaip šito nuodo atsisakyti. Kas pagal dabartinės valdančiosios daugumos poziciją daroma priešingai.
Tačiau dekriminalizacijos šalininkai sako, kad dekriminalizavus nedidelį kiekį kanapių sumažėtų šešėlinės prekybos mastai, o teisėsauga nebūtų užversta bylomis, mat tie, kas nori narkotikų, jų nelegaliais būdais gauna ir dabar. Kaip jūs vertinate tokius teiginius?
Kiek man tenka bendrauti su policijos pareigūnais, negirdėjau nė vieno, kuris pasisakytų už sąlygų atlaisvinimą. Kiek ir man praktikoje teko susidurti, tai yra nelengvai realizuojamos medžiagos, jas nelengva surasti.
Galbūt kaip tik reikėtų stiprinti [policijos] padalinius, kad narkotikai išvis nepatektų į šalį. Turėtų būti plačiau naudojama kriminalinės žvalgybos informacija apie „fabrikėlius“, kur yra gaminama. Taip pat su platinimu.
Natūralu, kad čia turi dirbti ne vien formaliai susikūrusios nevyriausybinės organizacijos, iš kurių girdisi vien deklaracijos (arba kartais net ir jų nesigirdi), kai turėtų būti prevencinis darbas dėl narkotikų vartojimo, žalos organizmui ir panašiai. Reikėtų bendresnio požiūrio, o ne vien ištemptos žmogaus teisių apsaugos srities.
Turime ir užsienio šalių – tie patys Nyderlandai – kur jau yra atsisakoma tokių dalykų, nes matoma, kad tai yra problema.
Kalbėjome apie šiuo metu dirbančių pareigūnų kasdienybę, o kokia situacija su būsimaisiais policininkais? Policijos departamento duomenimis, šiemet 800 jaunuolių norėjo tapti pareigūnais, iš jų priimta 140. Lyginant su ankstesniais metais šie skaičiai dideli, maži?
Policijos departamento vadovybė deklaruoja, kad tie skaičiai yra nemaži. Bet susiduriame su policijos pareigūnų parengimu – kiek jų policijos sistema gali parengti, kiek jie atitinka reikalavimus, kiek jie pasirengę psichologiškai?
Esu gavusi signalų, kad norint užkaišioti skyles, užpildyti susidariusi pareigūnų nekomplektą, yra pro pirštus pasižiūrima į kursantų psichologinį pasirengimą būti pareigūnais. Ir čia turėtų būti kompleksinis valstybės požiūris, kaip sukurti patrauklią sistemą, o ne priimti bet ką.
Dabar turime situaciją, kai per šešias savaites parengiami policijos pareigūnai. Man tai yra sistemos tragedija. Po šešių savaičių parengimo žmonės net neturi supratimo, kas yra policijos sistema, o mes juos dar užkrauname ant dirbančiųjų pečių. Jeigu metus dirbantis pareigūnas, kuris pats yra žalias, turi apmokyti, konsultuoti ir dirbti už tą, kuris atėjo po šešių savaičių arba devynių mėnesių kurso, tai yra graudu.
Apie tai, kiek jaunuolių norėjo tapti policininkais ir kiek iš jų buvo priimta, žiūrėkite vaizdo reportaže straipsnio pradžioje.
Generalinis komisaras sako, kad dauguma jaunuolių į policiją nepriimami dėl prastos sveikatos, reputacijos problemų ir neišlaikytų stojimo egzaminų. Ar ši tiesų taip sunku gauti gerų būsimų pareigūnų?
Manau, kad ne. Ne visi pas mus yra išglebę. Tikrai ir motyvuotų jaunų žmonių. Jeigu valstybė nesugeba padaryti motyvuojančios sistemos, tuomet esu kategoriškai prieš į sistemą priiminėti bet ką. Po to užprogramuojame kitas problemas ir susiduriame su pareigūnų, kurie turi patirties, nenoru dirbti. Vėliau jauni pareigūnai net nevertina arba nelabai suvokia, kur atėjo, ir padaro žalą sistemai, policijos įvaizdžiui.
Tai jeigu mes norime turėti patrauklią teisėsaugos sistemą, skirkime tinkamą finansavimą. Žiūrint į ketverių metų perspektyvą, kitoms tarnybos finansavimas kyla 60 proc., o policijos pareigūnams tik apie 45 proc. Visiškai nėra prioritetų, nors turime didžiausią sistemą, atsakingą už viešąjį saugumą šalyje. <...>
Patiems policijos pareigūnams irgi norėtųsi palinkėti aktyvumo ir kritinio mąstymo, nebijojimo pakovoti už save ir savo sistemą. Žmonėms, neturintiems socialinių garantijų, gaunantiems nedidelį darbo užmokestį, yra paprasta daryti įtaką. Bet panašu, kad politikams naudinga turėti pažeidžiamą sistemą ir bestuburius pareigūnus, nes tokiais žmonėmis paprasčiau manipuliuoti. Tai pastaraisiais metais labai išlenda.
Anksčiau apie pareigūnus sklandė įvairių mitų, o požiūris į juos nebuvo teigiamas – pareigūnai vadinti tiesiog mentais. Kaip apibūdintumėte, koks yra šiandienos pareigūno paveikslas? Kokių mitų vis dar tenka išgirsti?
Vienas iš tokių – varnas varnui akies nekerta. Tikrai taip nėra. Pati sistema labai pasikeitusi, moderni. Pareigūnai moka naudotis technologijomis, vieni kitiems kelia reikalavimus, kad būtų ir etiškas bendravimas, ir teisinės žinios. Nepiktnaudžiaujama tarnyba – jeigu kažkas tai bando, o kolegos nieko nežino, bendraujama su atitinkamomis tarnybomis.
Iš tiesų daug dalykų yra pasikeitę ir aš dėl to džiaugiuosi. Manau, ir reitingai dėl to pakilę.
Deja, šiandien turime netgi atvirkštines reakcijas, kai policininkams uždedama per daug naštos. Jei būtų mano valia, suteikčiau jiems daugiau įgaliojimų, kad jie galėtų patys apsiginti. Dabar kartais būna kaip vaikų darželis: kiekvienas kaimo girtuoklis pareigūną gali įžeidinėti, o teismai ir prokuratūra nusprendžia, kad čia nieko tokio, nes vykdamas į iškvietimą tu turėjai susitaikyti su įžeidinėjimais, smurtu.
Nepaisant problemų policijos viduje, gyventojų apklausos rodo, kad žmonės policija pasitiki. Didesnis pasitikėjimas tik kariuomene ir ugniagesiais. Kaip jus nuteikia toks vertinimas?
Didžiausi nuopelnai yra tų policijos pareigūnų, kurie dirba iš idėjos. Nepriklausomai nuo to, kokį darbo užmokestį jie gauna, kokie didelis darbo krūviai. Tai yra žmonės, dirbantys iš pašaukimo. Tik dėl jų laikosi policijos sistema. Akivaizdu, kad visuomenės pasitikėjimas yra dėl juodo, pasiaukojančio ir atsidavusio eilinio policijos pareigūno darbo.
Kaip profesinės sąjungos pirmininkei, man visada norisi palaikyti ir spręsti klausimus. Natūralu, ne viskas yra juoda, bet tiek iš valdžios, tiek iš vadovų norisi kitokio požiūrio į policijos pareigūną.
Ačiū už pokalbį.
