REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvai atkakliai nenorint prisiminti savo pirmojo krikštytojo, iniciatyvos iškilmingai paminėti šv. Brunono Bonifaco žūties tūkstantmetį ėmėsi Lenkija.

REKLAMA
REKLAMA

Praėjusį sekmadienį pačiame buvusių Rytprūsių viduryje, Lenkijos Gižycko mieste, kurį lenkai laiko vokiečių misionieriaus kankinystės vieta, aukotos Mišios vienuoliui šv. Brunonui Kverfurtiečiui atminti, nors Kvedlinburgo metraštis nurodo, kad  vyskupui galva buvo nukirsta baltų genčių žemių sandūroje su Kijevo Rusios teritorija. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, sulaukusi nemažai priekaištų, kad mūsų tautos istorinį jubiliejų sutapatinanti vien su komerciniais Valdovų rūmais, praėjusį penktadienį, birželio 19 d., pagaliau surengė mokslinę konferenciją „Šv. Brunono Kverfurtiečio istorija ir atmintis lietuvių sąmonėje“. Renginys vyko Pažaislio vienuolyne, kurį prieš pusę amžiaus sovietai buvo pavertę beprotnamiu.  Konferencijos dalyviai pranešimus skaitė prieblandoje skendinčioje ankštoje salėje, kurioje neramiai blaškėsi nežinia kaip įskridusi kregždė.



Tikrasis tūkstantmečio paminklas

REKLAMA

Pasak konferencijoje pasisakiusių istorikų ir teologų, jau nuo viduramžių mūsų protėviai puikiai žinojo, kad šv. Bonifacas - pirmasis Lietuvos apaštalas. Pažaislio vienuolyno bažnyčioje yra vienintelis Lietuvoje apie vienuolio Brunono misiją pasakojantis freskų ciklas. Ne Valdovų rūmai, kaip oficialiai tvirtinama, bet ši vienuolių kamaldulių bažnyčia Kauno Petrašiūnų seniūnijoje yra svarbiausias Lietuvos vardo tūkstantmečio paminklas. Ne šiaip sau stačiatikiai rusų carai po 1831 m. sukilimo buvo uždarę vienuolyną, vėliau atidavę jį savo popams, o bedieviai sovietai 1950-1964 metais Pažaislio šventovėje laikė psichinius ligonius ir leido jiems niokoti ant sienų nutapytus paveikslus.

REKLAMA
REKLAMA

Švelniausias pasveikinimas – smūgis irklu

Nuo sovietų laikų į daugelio lietuvių sąmonę liko įkalta nuostata, kad krikštas Lietuvai buvo primestas ugnimi ir kalaviju. Vienuolio Brunono ir kitų misionierių likimai liudija ką kita. Anot konferencijoje kalbėjusio istoriko Dariaus Barono, senieji metraščiai užsimena, kad Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje gyvenę pagonys krikščionių dvasininkus, skelbusius Dievo žodį, prieš tūkstantį metų sutikdavo „baubdami ir grasindami“, nesiteikdami net išklausyti atvykėlių. „Švelniausias“ prūsų pagonių „pasveikinimas“ šv. Adalbertui iš Prahos buvo smūgis misionieriui irklu į nugarą.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Odė masinei savižudybei

Lietuvos istorijos instituto darbuotojas D. Baronas anksčiau išsklaidė mitą apie neva didvyrį Pilėnų kunigaikštį Margirį, kuris, vos pamatęs besiartinančius kryžiuočius, 1336 m. vasario mėnesį nužudė savo žmoną, liepė tarnams pasidaryti galą prieš tai padegus pilį ir pats susivarė sau į pilvą kalaviją. Baisi masinė savižudybė kilo tik dėl vieno fanatiko nenoro pripažinti, jog vakarietiška kultūra pranašesnė už jo pirmykštį žalčių kultą. Kunigaikštį Margirį galima palyginti su šių laikų sektantais, pavyzdžiui, su JAV atsiskyrėlių bendruomenės „Dovydo šaka“ „pranašu“ Deividu Korešu (David Koresh), kuris 1993 m. pavasarį  įsakė savo pasekėjams nužudyti keturis JAV federalinius pareigūnus, o Federalinio tyrimų biuro pajėgoms apsupus „pranašo“ sukarintą sodybą D. Korešas susidegino kartu su 76-iais savo „šeimynykščiais“:  apsauginiais, sugulovėmis ir nesantuokiniais vaikais.    

REKLAMA

Neturtas nedaro įspūdžio pagonims

Šv. Brunonas ir ankstesni beginkliai misionieriai, keliavę krikštyti prūsų ir lietuvių, buvo žiauriai nužudyti visai ne dėl to, kad stabmeldžiai labai brangino savo šventąsias giraites ir kalnelius. Penki benediktinai vienuoliai dabartinėje rytų Lenkijoje 1003 m. buvo nukankinti  todėl, kad pagonys plėšikai tikėjosi pas juos rasti lenkų didžiojo kunigaikščio Boleslovo Narsiojo neva dovanotų sidabro indų. Anot teologijos mokslų daktarės  Irenos Vaišvilaitės, kai misionierius Brunonas pasiryžo keliauti pas jotvingius į pietų Lietuvą, jam buvo pasakyta neiti ten apsirengus paprastais vienuoliškais drabužiais, nes „neturtas nedaro jokio įspūdžio vietinėms gentims“. Tik pasirodęs su puošniais vyskupo liturginiais (apeiginiais) drabužiais, Brunonas Kverfurtietis susilaukė mūsų protėvių dėmesio. Gal ir buvo nužudytas dėl paauksuoto arnoto (per  Mišias vilkimo apsiausto) bei brangakmeniais papuoštos mitros (vyskupiškos smailios kepurės). Ir tada Lietuvoje nesaugu buvo turtingiems (ar taip atrodantiems) užsieniečiams.

REKLAMA

Verslo planu tapusi istorinė atmintis

Pasak istoriko D. Barono, Prahos vyskupas šv. Adalbertas, krikštijęs prūsus (nužudytas 997 m.), svarstė, gal misionieriams reikia užsiauginti ilgus plaukus, užsiželdinti barzdas, rengtis pasaulietiškai, kad krikščionys vienuoliai niekuo  nesiskirtų nuo Rytų pagonių, įgytų jų pasitikėjimą. Tai nepadėjo. Net ir po tūkstančio metų Lietuvos istorinės atminties planuotojams svarbesni valstybės biudžeto pinigų  plovykla paversti Valdovų rūmai, o ne šv. Brunono nešta žinia lietuviams. 

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų