1. Trumano šou sindromas: „Trumano šou“.
Filme „Trumano šou“ Jimas Carey vaidina personažą, vardu Trumanas Berbankas. Tai visiškai paprastas žmogus, kuris gyvena įprastą nuobodų gyvenimą – su žmona, kurios jau senokai nekenčia. Jis turi keistą vandens baimę ir didelę prisiminimų naštą. Visai atsitiktinai Trumanas sužino, kad visas jo gyvenimas – tai užmaskuotas realybės šou, o jis atlieka pagrindinį vaidmenį. Veikėją mato visas pasaulis tiesioginiame eteryje. Kiekvieną jo judesį stebi slaptos kameros, jo gimtasis miestas Sichevenas – tik dekoracija, o jame gyvenantys žmonės – nusamdyti aktoriai. Taip yra kine. O realiame gyvenime...
Gydytojų ir brolių Joelio and Iano Goldų medicinos praktikoje buvo keli pacientai, kurie gyveno tikėdami, kad visi žmonės aplink – slapto televizijos šou dalyviai. Broliai Goldai buvo dideli kino mėgėjai ir Jimo Carey gerbėjai, todėl ilgai negalvoję šį psichologinį sutrikimą pavadino Trumano šou. Vienas iš pacientų tikino, kad kiekvienas žmogus, kurį jis pažinojo, buvo aktoriumi (į tą skaičių įėjo ir gydytojai). Dar vienas manė, kad rugsėjo 11-osios teroro išpuolis – išgalvota jo paties realybės šou dalis ir net gi nuvažiavo į Niujorką, kad įsitikintų, kad ši tragedija tikra. Visai neseniai vyras iš Ilinojaus padavė į teismą kabelinės televizijos kompaniją HBO už tai, kad ji visur aplink jį pridėjo kamerų ir stebi jo gyvenimą dieną ir naktį.
2. Intermetamorfozės sindromas: „Pakvaišęs penktadienis“.
Filmas „Pakvaišęs penktadienis“ – apie mergaitę paauglę, kuri pasikeičia kūnais su motina po to, kai jas abi prakeikia pagyvenusi kinė.
Viso filmo metu motina ir duktė gyvena viena kitos gyvenimą ir bando išmokti gerbti viena kitą. O kai kiekviena išmoksta pamoką, jos sėkmingai grįžta į savo kūnus.
Reali pacientė, kuri dokumentuose užrašoma kaip RZ, buvo paprasta moteris ir gyveno niekuo neišskirtinį gyvenimą, kol vieną rytą ji pabudo ir pasijuto savo pačios tėvu. Deja, istorijos, vedančios į šeimyninės laimės atradimą, nesigavo.
Realybėje moteris atsidūrė klinikoje, kur gydytojai nustatė diagnozę „intermetamorfozės sindromas“. Dar vienas skirtumas - šia liga sergantis pacientas gali jaustis kitu žmogumi tiek vidumi, tiek išore. RZ buvo įsitikinusi, kad ji – jos pačios 60-metis tėvas ir atsakinėjo į klausimus jo vardu.
Kitas atvejis – vyras ėmė jaustis moterimi-prostitute, be to, nėščia, ir jau buvo pasiruošęs gimdyti. Jį net gi kankino sąrėmiai. Tačiau tokio dalyko kol kas net Holivudas nesugalvojo.
3. Disasociatyvūs sutrikimai: visi filmai apie „apsėstus“ veikėjus
Tikriausiai jūs matėte nors vieną iš filmų apie žmogų (dažniausiai – tai gležna mergaitė-paauglė), kurią apsėda piktoji dvasia, kaip pavyzdžiui, „Egzorcizme“, „ Emilės Rouz egzorcizmas“ ir pan. Daugelis iš jų, kaip tikina kūrėjai, paremti realiais įvykiais.
Kiekviename iš šių filmų kas nors iš pagrindinių veikėjų staiga ima keistai elgtis – kalbėti skirtingomis kalbomis arba skirtingais balsais, šliaužioti sienomis arba lubomis. Arba jų galvos ima lengvai sukiotis 180 laipsnių, tarsi iš kaklo kas nors būtų išėmęs kaulus.
Dažniausiai tie žmonės patys išsigąsta, maldauja padėti ir tikina, kad į juos įsikūnijo kažkas baisaus. Vėliau artimieji kviečia kunigus, kurie bando tą piktąją dvasią išvaryti.
Realybėje žmonės, kenčiantys nuo disasociatyvių sutrikimų, taip pat staiga „priskiria“ sau kieno nors kito vaidmenį – dažniausiai kokio nors mitinio personažo, savo protėvio arba dvasios. Daugeliu atvejų jie neprisimena, ką darė, kai buvo „apsėsti“.
Vienas žmogus, kuriam buvo nustatyta tokia diagnozė, ėmė urgzti kaip laukinis žvėris, be to, urzgimą vis nutraukdavo stiprus vėmimas.
Pacientė iš Malaizijos po nesėkmingo bandymo ištekėti ėmė greitai ir nerišliai kalbėti kita kalba, be to, jos nuotaika nuolat kito. Nepaisant to, kad visi ženklai rodė, kad tai disasociatyvus sutrikimas, ji negavo jokios medicininės pagalbos – moters šeima nusprendė, kad nelaimingoji yra tiesiog prakeikta piktosios dvasios ir medicina jai nepadės.
4. Dermatozės sindromas: „Šlykštynė“.
Siaubo komedijoje „Šlykštynė“ vieną iš herojų užkrečia bjaurus padaras iš kitos planetos, to žmogaus kūną jis panaudoja kaip maskuotę ir ruošiasi biologinei invazijai.
Vėliau parazitai peršliaužia į nelabai išsilavinusios motinos vienišės kūną ir neilgai trukus jos kūne jau gyvena šimtai bjaurių tarpgalaktinių vabzdžių, kurie vis didėja... Jis išsipučia kaip oro balionas ir sprogsta. Parazitai išsiveržia į laisvę ir prasideda nieko apie tai neįtariančio miesto užpuolimas.
Po to tarplanetiniai vamzdžiai įlenda į kitų žmonių kūnus ir ten įsikuria, paversdami juos zombiais.
Žmogus, kenčiantis nuo dermatozės sindromo, įsitikinęs, kad jo kūne yra daugybė gyvų mikroorganizmų. Jam ne tik atrodo, kad jo viduje šliaužioja vabzdžiai ir vorai – jis jaučia, kaip vamzdžiai gelia ir kandžioja jį.
Kartais nuo šio susirgimo kenčiantys žmonės girdi zvimbimą. Žmonių su tokia diagnoze gyvenimas kardinaliai keičiasi. Jie gali, pavyzdžiui, sudeginti visus savo baldus ir apskritai išeiti iš namų, tikėdamiesi, kad išsilaisvins nuo įsivaizduojamų vabzdžių.
Viena moteris kreipėsi į gydytoją, nes nuolat jautė, kaip vabzdžiai iššliaužia per jos akis, nosį, burną, vaginą. Kitas pacientas atnešė pas gydytoją nukirptus nagus, tikindamas, kad tai vabzdžiai, kurie gyveno jo viduje.
5. Oneiroidinis sindromas: „Pradžia“.
Dvi su puse valandos filme „Pradžia“ Leonardo di Caprio patenka į svetimus sapnus ir įdiegia svetimą pasąmonę ir reikalingas idėjas.
Pagrindinė intriga pinasi apie žmones, kurie jau nebežino, realūs jų gyvenimas ar jie vis dar miega. L. Di Capio personažo žmona nusižudo, kadangi yra įsitikinusi, kad užstrigo savo pačios sapne ir negali pabusti, kol nenumirs.
Žmogus, kenčiantis nuo oneiroidinio sindromo, yra toks pats sutrikęs, kaip ir L. Di Caprio žmona tą akimirką, kai nusprendžia iššokti per langą. Esant šiam sutrikimui žmogus visiškai praranda realybės suvokimą. Jis įstringa savo paties haliucinacijoje ir išgyvena įsivaizduojamas situacijas, kurios pačiais keisčiausiais būdais persipina su realybe. Ši būsena tęsiasi savaitėmis – ryškios vizijos, padidėjęs nerimas ir, dažniausiai, amnezija.
Realiame pasaulyje tokie pacientai jaučia didelę baimę, todėl dažnai bando nusižudyti arba nužudyti kitus.
20-metė studentė papasakojo, kaip jai diena ir naktis prarado visišką prasmę ir reikšmę. Pasaulis virto į vieną pilką dėmę. Galų gale, ji jau nebesuprato, ką reiškia laikas ir mirtis – jos supratimu, egzistavo tik begalinė begalybė. Jai atrodė, kad ją supantys daiktai plaukioja ore ir nuolat keičiasi, iš vienos būsenos pereidami į kitą.
Reziumuojant, realiame gyvenime išgyvenimai yra ne mažiau baisūs ir ne mažiau vaizdingi, nei kine. Tik filmo seansas trunka kur kas trumpiau...
