Epitetai – „profesionalus, talentingas, originalus...“ atrodo sausi ir trafaretiški, bandant apibūdinti skulptorių Vytautą Martišių. Prabėgus 10 – čiai metų nuo jo žūties tebegyvi prisiminimai, kurių oficialia kalba tiesiog neįmanoma išsakyti. Svariai pasiremti archyvine medžiaga taip pat nepavyks, nes apie dailininką beveik nėra rašytinių šaltinių – nei išsamios kūrybos analizės, nei deramo jo pristatymo meno istorijos hierarchijoje. Menininko nedomino savireklama, jis taupė laiką ir dirbo lyg užkerėtas, kartodamas: „Neturėti laiko yra labai sveika“.
Dauguma Vytauto Martišiaus darbų sukurti iš medžio. Vėliau skulptorius ėmėsi naudoti plastiką, domėjosi epoksidinės dervos galimybėmis. Pasak Vytauto sūnaus Martyno, „tėvas nesiekė savo kūrybos ilgaamžiškumo dirbdamas su akmeniu ar metalu. Plastikas tiek pat atsparus atmosferos poveikiui, kaip ir bronza ar kita patriarchų vertinama medžiaga. Jam rūpėjo naujoji estetika, kurią diktavo spalvotas plastikas. Tokia medžiaga turi nemažai privalumų: formavimo technologija tiesiogiai neriboja formų modeliavimo, medžiaga pigi, lengva, nereikalauja tiek lėšų ir laiko sąnaudų, kiek bronza ar akmuo. Plastikas buvo auksinis vidurėlis tarp indėlio ir išraiškos“.
Vytautas Martišius nesižvalgė į pripažintus skulptūros meno autoritetus ir sėmėsi idėjų iš savo paties vidinių resursų. Gyvos, aptakios jo dyvų formos gimdavo spontaniškai, spinduliavo ypatingą šilumą, buvo kupinos mistikos, dvelkė lengva erotika ir humoru. Menininkas jautė aplinką, lyg architektas konstravo erdvę ir jautriai išnaudojo kontekstą, kurio dėka skulptūros įgydavo papildomos meninės jėgos bei prasmės.
Nuo 1995 m. Vytautas Martišius kasmet dalyvaudavo Kaune rengiamuose, Matui Menčinskui dedikuotuose skulptūros bei šiuolaikinio meno simpoziumuose ir visuomet būdavo brandžiausių dalyvių šerdyje. Sėkmė jį lydėjo daugelyje skulptūros konkursų ir parodų: menininkas nuolat pelnydavo prizus ir pirmąsias vietas. Vienas garbingiausių apdovanojimų -1996 m. Grand Prix prestižinėje tarptautinėje skulptūros kvadrienalėje Rygoje. Kiek anksčiau, 1993 m., skulptorius laimėjo valstybinį konkursą sukurti memorialą Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniams ir Lietuvos inteligentijai, pasipriešinusiai nacių okupacijai. 1994 m. jam buvo skirta premija už projektą genocido aukoms ir rezistencijos kovų dalyviams atminti. „Juodoji saulė“ turėjo stovėti šalia Prisikėlimo bažnyčios Kaune. Deja, abu minėtieji paminklai nebuvo įgyvendinti dėl biurokratinio valdžios, archajiško bažnyčios atstovų požiūrio bei lėšų stygiaus.
2000 – tųjų gruodį menininko gyvybę atėmusi ugnis sunaikino ir beveik visus jo kūrinius.
Sūnaus Martyno pastangomis pagal išlikusius tėvo eskizus buvo išlietos dvi skulptūros – „Keliautojas“ ir „Miegantis lėktuvas“. Šiuos darbus šeima padovanojo Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, papildydama čia saugomų Vytauto Martišiaus skulptūrų kolekciją. Jaunas skulptorius pasirūpino ir nebaigto tėvo kūrinio „Sepija“ įgyvendinimu. Martynas išliejo skulptūrą iš poliefirinės dervos ir įkurdino ją prie bendrovės „Ryterna“ pastato Savanorių prospekte.
Veržli, harmoningų proporcijų, grakštaus silueto „Sepija“ šiandien yra raiškiausias pagrindinio įvažiavimo į Kauną kokybės akcentas – gyvas liudijimas, kad Vytautas kūrė pralenkdamas laiką, lyg nujausdamas, kad reikia skubėti, nes jam pačiam skirtas laikas jau šykščiai atseikėtas...
Skulptūrų paroda Vytautui Martišiui atminti „MARTIŠIUS & ZAVADSKIS“ – žadina jau išsiilgtą identifikacijos jausmą, kai atgyja meninio skonio receptoriai, o prisiminimai, asociacijos ir nauji įspūdžiai susilydo į metafizinį darinį, netikėtai atsivėrusį paralelinį pasaulį, kuriame jautiesi savas. Retas, senokai patirtas jausmas, kai išėjus iš parodos nesivelka nepasitenkinimo šleifas, dėl tuščiai sugaišto laiko. Ir nors anotacijose to nerašoma, norisi padėkoti autoriams už nuoširdumą.
Violeta Jasevičiūtė
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus
Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16
Kovo 5 d., penktadienį
Skulptorius VYTAUTAS MARTIŠIUS (1959 – 2000)
Glausta biografija:
1959 rugsėjo 6 gimė Kaune.
1978 baigė J.Naujalio vid. meno mokyklą.
1978 /80 studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, įgijo piešimo ir braižybos specialybę.
1980/ 85 mokėsi skulptoriaus specialybės Valstybiniame dailės institute Vilniuje.
1985/ 89 dėstė S.Žuko taikomosios dailės technikume.
1987 pradėjo dalyvauti Lietuvos ir užsienio parodose.
1989 /94 dėstė J.Naujalio dailės mokykloje.
1995 /2000 dirbo VDA Kauno dailės instituto vyr. asistentu.
1992 tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.
2000 gruodžio 16 tragiškai žuvo.
