Ar iš Lietuvos demokratinės santvarkos kyšo oligarchijos ausys laidoje „Dienos komentaras“ atsako politinės komunikacijos specialistas Linas Kontrimas.
Kai Viktoras Uspaskichas atėjo į politiką, buvo daug kalbama apie tai, kad Lietuvoje įsigalioja oligarchija, nes milijonieriai pradeda užsiimti ir tvarkyti mūsų visų gyvenimus. Dabar mes irgi turime milijonierių Seime – Valdemarą Valkiūną. Ar tai, kad jis bei kiti milijonieriai yra Seime, nekelia šiokios tokios grėsmės demokratijai? Ar tai nereiškia, kad Lietuvoje einama oligarchijos link?
Aš oligarchijos ieškočiau šiek tiek kitoje vietoje, ne būtent tokiam tiesmukame atstovavime Seime. Nėra gi blogai, kai žmogus uždirba pinigų ir sukaupia turtų. Aš labiausiai akcentuočiau raktinį žodį – įvykių chronologija. Kada, kaip šis žmogus užsidirbo pinigų. Jei tai yra žmogaus sąmoningas darbas nuo nežinia kiek iki Seimo nario, tai yra normalu ir jei deklaruojant neišlenda jokie galai, tai nematyčiau bėdos.
Bet jei verslai niekur neišnyko, kuriais susikrovė milijonus, tai kuo žmogus labiau rūpinasi – jais ar Lietuva?
Čia yra niuansas. Ir dėl to, kai kalbame apie politiką ir vien tik apie kiekybę, mes nepamatome vieno dalyko, o Lietuvos politikoje to trūkta – kokybinio požiūrio. Kokybiniai linksniavimai reikalauja pasižiūrėti į kontekstus – kaip žmogus dirba, kokie sprendimai priimami, kur jis būna tuo metu, kas nuo sprendimų gauna naudą.
O kas bus tas, kuris visą tai suseks?
Iš principo, jei turime demokratiją ir ją puoselėjame, tai turi būti rinkėjai. Viskas prasideda nuo rinkėjo. Jie turi pradėti kelti klausimus.
Profesorius V. Landsbergis kažkada pasakė „deputatai lobsta“, tai dabar galėtų sakyti „deputatų žmonos lobsta“, nes jo anūko Gabrieliaus Landsbergio sutuoktinės Austėjos Landsbergienės turtas siekia beveik 18 mln. eurų. Ar toks šeimos verslas negali daryti įtakos?
Kai pradedame kalbėti apie šią šeimą, jie sulaukia daug aštresnio klausimo, kurio atsakymo dabar neišgirsime: ar tai, kad švietimo sistema yra sistemingai varoma į privačias rankas, čia ar nėra tam tikros veiklos, kuri gali būti net ir teisėsaugai įdomi.
Nėra bėda, kad ji susikrauna turtą, bet jūsų klausime yra paslėpta didžioji paslaptis – ar šalia prie politiko esantys žmonės nėra tikrieji naudos gavėjai, dėl ko kai kas ateina į politiką?
Švietimo sistemos privatizavimas irgi juk yra nedemokratiniu, o oligarchiniu būdu sprendžiamas. Ne tauta nusprendžia, kad reikia privatizuoti.
Absoliučiai. Ir dar daugiau, ne tik ši sistema, o ir sveikatos. Iš viso Lietuvos valstybė šiek tiek įėjo į tokį suktuką, kur nebesusigaudo, kas prie ko, kam išleidžiami vieši pinigai. Visi vieši pinigai turėtų būti išleidžiami mūsų gerovės naudai, o dabar pradedame matuoti rinkos ekonomikos dėsnių dalykus, kurie šiaip nepasiduoda pamatavimui. Tarkime, kaimo mokyklų išlaikymas – ar tai labiau kultūrinis dalykas, ar biudžetinė eilutė.
Gintautas Paluckas, kaip žinome yra aktyvus, idėjinis socialdemokratas, dirbančiųjų interesų atstovas Seime, bet matome, kad jo turtas siekia virš 1,5 mln. eurų ir per pastaruosius porą metų jo turtai padvigubėjo. Ką tai turėtų liudyti?
G. Paluckas visada, per šį turtėjimo laiką buvo Seimo narys. Aš klausčiau, kur yra padedama jo energija – politikoje ar darbui su rinkėjais? Socialdemokratai su kairiąja ideologija į pasaulį nebeina. Kairiosios ideologijos kai kurias žinutes perima „Laisvės“ partija. Matykime kontekstus ir paklauskime politikų, kad gal tamsta nesi politikas? Jei esi verslininkas tai eik į verslą, nesipainiok ten, kur galima praleisti laiką diskutuojant vardan visuomenės ir netaupant laiko bei nežiūrint, kada čia akcininkų susirinkimas tuoj įvyks.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
