Beveik visi nuteistieji iki gyvos galvos, kai tik atsiranda įstatymu numatyta galimybė, prašosi perkeliami į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (PN-AK) sektorių, kuriame gerokai laisvesnis režimas. Štai vien per rugsėjį net 3 tokie nuteistieji beldėsi į teisėjų širdis, tvirtindami esą supratę, ką padarė, tad labai gailisi, dabar elgiasi nepriekaištingai ir todėl yra nusipelnę geresnių gyvenimo sąlygų...
Nepripažįsta kaltės
Šios savaitės pradžioje Vilniaus apylinkės teismas sprendė, ar vertas geresnių kalinimo sąlygų iki gyvos galvos nuteistas Klaipėdos nusikalstamo pasaulio autoritetas Sigitas Gaidjurgis (55 m.). Buvęs Gaidjurginių gaujos vadas nuteistas 2006 metais, tačiau už grotų patupdytas dar 2002-aisiais, tad jis įsitikinęs, jog yra suėjęs reikalingas pagal įstatymą 10-ies metų terminas, kuomet jau galima prašyti iš Lukiškių TI-K perkelti į Pravieniškių PN-AK sektorių.
Tačiau Lukiškių TI-K teikimą nagrinėjęs teisėjas Miroslavas Gvozdovičius nerado įtikinamų argumentų, kuriais remdamasis galėtų surašyti nutartį dėl perkėlimo į švelnesnio režimo įkalinimo įstaigą. Lukiškių TI-K pateiktame teikime nuteistasis iki gyvos galvos vertinamas nevienareikšmiškai: S. Gaidjurgis palaiko kriminalinės subkultūros tradicijas, neretai konfliktuoja su kitais nuteistaisiais, kaltę dėl nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas, pripažįsta tik iš dalies, nesavikritiškas. Tiesa, teikime pažymima, jog S. Gaidjurgis palaiko ryšius su artimaisiais, skaito literatūrą, sportuoja bei lanko Biblijos skaitymo užsiėmimus.
Bylos proceso dalyvių argumentus išklausęs (dalyvavo Lukiškių TI-K atstovas bei pats S. Gaidjurgis – red. past.) teisėjas nutarė, jog tokiam žiauriam nusikaltėliui dar per anksti gerinti kalinimo sąlygas – jis yra nuteistas už ypač žiaurius daugybinius nusikaltimus, sukėlusius itin sunkias neigiamas ir negrįžtamas pasekmes, nuteistasis vadovavęs nusikalstamam susivienijimui.
Dar nenusipelnė
Vladas Beleckas, prieš 15 metų nuteistas už kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo organizavimą, jau septintą kartą prašo pagerinti sąlygas.
Tačiau Vilniaus apylinkės teismas atmetė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (TI-K) direktoriaus teikimą dėl V. Belecko perkėlimo į Pravieniškių PN-AK, nes mano, kad šis kalinys dar nenusipelno kalėti laisvesniu režimu. Teismas pabrėžė, kad nors V. Belecko elgesys šiuo metu vertinamas teigiamai, tačiau atlikdamas bausmę jis ne kartą buvo baustas už drausmės pažeidimus.
„Pabrėžtina, kad kiekvienas kalėjimo režimo pažeidimas rodo, kad nuteistasis yra linkęs nepaklusti privalomoms taisyklėms, rodo jo polinkį pažeisti nustatytą elgesio tvarką ir neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad nuteistasis toliau galėtų atlikti bausmę švelnesnio režimo pataisos įstaigoje, – pažymima teismo nutartyje. – Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis, įkalinimo įstaigoje praleidęs daugiau nei 15 metų, buvo skatintas tik tris kartus. Visa tai rodo, kad nuteistasis nerodė pakankamai pastangų tinkamai atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę“.
Antrasis, jau ne pirmą kartą norėjęs ištrūkti iš Lukiškių TI-K – buvęs Tulpinių nusikalstamo susivienijimo narys Audrius Andrušaitis. Du kartus iki gyvos galvos kalėti nuteistas už nužudymus ir kitus sunkius nusikaltimus, jis taip pat toliau bausmę atliks kalėjime. Šio kalinio prašymą perkelti į Pravieniškių PN-AK teismas atmetė motyvuodamas, kad kalinys ir privalo elgtis pagal nustatytas normas. O nors A. Andrušaitis kali daugiau nei 14 metų, tačiau vien tik teigiamas šio nuteistojo charakterizavimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės tikslai jau yra pasiekti ir nuteistasis gali toliau atlikti jam skirtą bausmę švelnesnio režimo pataisos įstaigoje. Tuo labiau, kad šis Tulpinių grupuotės narys teisme nuolat įrodinėjo esąs nekaltas, kad jo byla sufabrikuota ir, kad nesigaili dėl padarytų šiurpių nusikaltimų.
Abu nuteistieji iki gyvos galvos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį gali skųsti apeliacine tvarka aukštesniajam teismui.
Sprendžia tik teismas
„Mes privalome laikytis įstatymų, kurie numato terminus, kada nuteistasis gali kreiptis dėl perkėlimo į laisvesnį režimą, – sakė Lukiškių TI-K direktorius Viktoras Davidenko. – Kai nuteistasis parašo prašymą, kalinimo įstaigos administracija privalo surašyti savo vertinimus, užpildyti specialius dokumentus ir tik teismas sprendžia, ar nuteistasis vertas kalėti laisvesnėmis sąlygomis. Mes nesame nei tarpininkai, nei užtarėjai“.
V. Beleckas dirba kalėjimo skalbykloje, dalyvauja įvairiose reabilitacijos programose, aktyviai dalyvauja įvairiuose savišvietos grupėse. Gerai pažįstantys šį žmogų apibūdina jį vienu žodžiu – „lapinas“. „Dar laisvėje būdamas jis sugebėdavo išsisukti iš bet kokios situacijos, – sakė laisvėje buvęs artimas V. Beleckui žmogui. – Turėjo talentą manipuliuoti žmonėmis, įteikti jiems savo tiesą ir taip viską susukti, kad šie patikėtų, jog tai jų idėja, pajungti juos savo tikslams įgyvendinti. Ir taip apsukdavo galvas, kad pastarieji nė neįtardavo esantys išnaudojami. Esu tikras, kad ir kalėjime jis elgiasi viską gerai apskaičiavęs – netgi pripažino kaltę, kad tik ištrūktų ten, kur daugiau laisvės“.
Savo kaltę visada neigė ir A. Andrušaitis. Pasak Lukiškių TI-K pareigūnų, ne itin lengvai taikėsi jis ir prie kalėjimo režimo. Šiam vyrui, buvusiam vienu iš pagrindinių nusikalstamos grupuotės narių, ne garbė šluoti kiemą ar dirbti kitus visiems nuteistiesiems įprastus darbus, todėl A. Andrušaitis yra užsidirbęs nemažai nuobaudų. Paskutiniu metu vyras susiėmė ir stengiasi bet kokiomis priemonėmis pagerinti savo įvaizdį kalėjimo administracijos akyse. Tačiau, kaip sakoma, „yla visada išlenda iš maišo“ – taip ir su A. Andrušaičiu: stengiasi, tačiau ima ir prasiveržia nuožmaus charakterio bruožai.
Daugiau laisvės
Pravieniškių PN-AK daugiau nei 10-metis kaip įkurti 3 lokaliniai sektoriai, kuriuose bausmes šiuo metu atlieka 24 nuteistieji iki gyvos galvos, perkelti iš Lukiškių TI-K. Kiekvienas šių sektorių turi atskirą kiemelį, patalpas sportui, virtuvę, kiekviename miegamajame vyrams įrengti dušai, sanmazgai. Kai kurie nuteistieji gyvena ir 7-iese viename kambaryje, tačiau kiti – suskirstyti į keturviečius kambarius ir kol kas gali gyventi laisviau. Kaip sakė Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojas Dainius Sušinskas, kai kuriems nuteistiesiems, kalėjusiems Lukiškių TI-K 10 ir daugiau metų, ir dar vienutėje, būna sunku prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų: didesnio šurmulio, kitų likimo draugų įpročių ir pan. „Tačiau didelių bėdų su šiais nuteistaisias neturime, – pripažino D. Sušinskas. – Kol turime laisvų vietų – o apgyvendinti galime apie 40 – stengiamės jų nevaržyti: jei kuris nori gyventi atskirai, tai ir suteikiame tokią galimybę. Tačiau nuteistieji retai „migruoja“ – nebent kuris nors iš jų smarkiai susipyksta su kartu gyvenančiais ar pats kitiems įkyri, tuomet tenka perkelti į kitą „kiemą“.
Šių eilučių autorei vyrai, gyvenantys viename „kieme“ (taip nuteistieji iki gyvos galvos vadina lokalinius sektorius, kuriuose jie gyvena – aut. past.), patvirtino, kad didelių pykčių tarpusavyje nekyla: buities darbus yra pasiskirstę – kiekvienas žino, už ką ir kuris yra atsakingas, yra sudarę grafiką, kada sportuoti, kada tvarkytis, užsiimti savais darbais ar žiūrėti televizorių.
Užsiėmimai
Ko gero, didžiausia bėda, kad nuteistųjų iki gyvos galvos nėra sąlygų įdarbinti. Pagal įstatymą nuteistasis iki gyvos galvos privalo būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. „Mūsų įkalinimo įstaigoje bausmę atlieka 1350 nuteistųjų ir tik 200 jų gali įdarbinti valstybinė įmonė „Mūsų amatai“, kuri turi savo filialus prie kiekvienos įkalinimo įstaigos, – aiškino direktoriaus pavaduotojas D. Sušinskas. – Tad bausmes atliekantiems iki gyvos galvos tenka ieškoti kitokių užsiėmimų: jie dalyvauja privalomose reabilitacinėse-adaptacinėse programose, be to, jiems pagalbą teikia ir Kalinių globos draugija, ir Vyrų krizių centras, noriai įvairių veiklų siūlo ir „Carito“ specialistai. Štai dabartiniu metu net 14 nuteistųjų iki gyvos galvos lanko vėlimo technikos kursus, kuriuos organizavo „Caritas“. Kai kurie užsiima įvairių skulptūrėlių lipdymu iš popieriaus, piešia atvirukus“. Daugelis šiuose sektoriuose bausmę atliekančių vyrų ne tik vaikšto į privalomus užsiėmimus ar sportuoja, bet stengiasi susirasti tokį užsiėmimą, kuris padėtų trumpinti dienas, bet ir būtų mielas širdžiai. Štai Gintaras Raila jau keletą metų siuvinėja paveikslus, o kartais, kaip jis pats teigia, šį bei tą numezga. „Megzti mane išmokė dabar jau miręs Vidmantas Muraška, dar Lukiškėse. Jis vis megzdavo ir ardydavo...“, – paaiškino G. Raila.
Į Pravieniškių PN-AK lokalinį sektorių, G. Raila buvo perkeltas po 12-os Lukiškių TI-K kamerose praleistų metų. „Čia pirmą kartą po ilgų metų įtraukiau miško kvapo, pamačiau bitę, žalius medžius, kitus augalus, – prisipažino G. Raila. – Visi tie dalykai buvo primiršti... Ten, Lukiškėse, temačiau tik dangaus lopinėlį“...
Kartu su G. Raila kalintis Arnas Šležinskas – drožinėja. Abu nuteistieji tvirtina, jog, jei nesiuvinėtų ir nedrožinėtų, laikas sustotų vietoje. „Darbo nėra“, – sako jie. Ir abu prisimena laikus, kai kiekvienas nuteistasis pataisos namuose (tuo metu pataisos namai vadinosi auklėjimo darbų kolonijomis – aut. past.) privalėjo dirbti. „Be darbo ar kokio užsiėmimo žmogus gali ir išprotėti, – sako A. Šležinskas. – Be to, dirbdami galėtume save ir išlaikyti, ir nenuvertėtume. Juk visi tikimės kada nors išeiti į laisvę. Tai kur tuomet tokius puspročius mus dės?“
Direktoriaus pavaduotojas D. Sušinskas sako, jog nuteistuosius iki gyvos galvos psichologiškai palaiko ir padeda išspręsti įvairias problemas ne tik būrio viršininkas, psichologai, bet ir Lietuvos kapelionų asociacijos nariai nuolat lankantys nuteistuosius. „Be to, jiems, kaip ir kitiems nuteistiesiems, kas ketvirtį yra suteikami ilgalaikiai – iki dviejų parų – pasimatymai, – paaiškino D. Sušinskas. – Reikia pripažinti, jog didžiosios šių nuteistųjų dalies artimieji bei giminės nepamiršo ir lanko. Paprastai, nustatytomis dienomis, kai galima nuteistuosius iki gyvos galvos lankyti, tuščių pasimatymų kambarių nebūna“.
Beje, iš šiuo metu įstaigoje kalinčių 24 nuteistųjų iki gyvos galvos, net 11 sudarė santuoką atlikdami bausmę pataisos namuose.
Grįžta į Lukiškes
Lukiškių kalėjime bausmę iki gyvos atliekančių ir jau teisę prašytis būti perkeliami į laisvesnį režimą yra ir daugiau. Tačiau kai kurie jų nenori, nes kalėjime dirba ir žino, kad Pravieniškių zonoje tokio malonumo neturės. Poros nuteistųjų artimieji gyvena Vilniuje ar jo apylinkėse, todėl vyrai baiminasi, kad perkėlus juos į Pravieniškes, namiškiai nebegalės jų taip dažnai lankyti. Dar kiti – vienišiai, nebeįsivaizduojantys gyvenimo draugėje su kitais.
Vieni pirmųjų į Pravieniškių PN-AK buvo perkelti nuteistieji iki gyvos galvos Aidas Kazlauskas ir Gražvydas Jurkšaitis. Tačiau vyrai nesugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Jie prašė gražinti juos atgal į kalėjimą, tačiau tuo metu įstatymuose nebuvo numatyta tokia situacija.
Tuomet, 2006 metais, bekalėdami Pravieniškėse vyrai subadė savo likimo draugą Arūną Vaidelį – žmogus tik per plauką liko gyvas. Teisme A. Kazlauskas aiškino, jog taip pasielgęs todėl, kad esąs „baisus žmogžudys ir kuo greičiau jį reikia gražinti į vienutę, o raktą nuo jos išmesti“.
Kai 2009 metais panašiai pasielgė dar vienas nuteistasis iki gyvos galvos Aleksandras Chrisanovas ir buvo taip pat gražintas į Lukiškes, valdininkai puolė taisyti Bausmių vykdymo įstatymą. Tad 2010-ųjų sausį įsigaliojus pataisoms, nuteistiesiems, neprigijusiems naujoje aplinkoje, nebereikia ieškoti drastiškų būdų, kad sugrįžtų į kalėjimą.
Pravieniškių PN-AK nepritapo ir Algimantas Gipiškis, kalėjime kalėjęs nuo 1994-ųjų. Bendros kalbos su kitais nuteistaisiais nerado ir vyriausias amžiumi nuteistasis iki gyvos galvos – jam šiuo metu 78 metai –Algimantas Černevičius (nuteistas 1992 m.). Abu buvo sugražinti atgal į Lukiškių kalėjimą. Kartu su A. Černevičiumi gyvenę nuteistieji prasitarė, jog pastarasis buvęs keistas žmogus: vaidino generolą, rengėsi iš raudonos medžiagos pasisiūtu kostiumu ir nuolat ant visų pykdavo. Šiuo metu šis nuteistasis dienas leidžia Lukiškių TI-K vienutėje, nenoriai bendrauja, sunkiai vaikšto.
TIK FAKTAI:
Šiuo metu Lukiškių TI-K bausmes atlieka 88 nuteistieji iki gyvos galvos.
Šiais metais į Pravieniškių PN-AK buvo perkeltas 1, o pernai – 2 nuteistieji iki gyvos galvos.
Per paskutinius dvejus metus į Lukiškes nebuvo gražintas nei vienas nuteistasis iki gyvos galvos.
Per 12 metų Lukiškių TI-K mirė 6 nuteistieji iki gyvos galvos.
Ilgiausiai – 25 metus – šioje įkalinimo įstaigoje kali Henrikas Serafinas. Jis nė karto neprašė, kad būtų perkeltas į Pravieniškių PN-AK.
23-ejus metus kali alytiškis Rimas Bražinskas, o kaunietis Algimantas Černevičius – 21-erius metus. 1991 rugsėjo mėnesį iki gyvos galvos nuteistas kaunietis Saulius Žiūra, vienas pirmųjų perkeltas į Pravieniškių PN-AK, prieš porą metų buvo parašęs malonės prašymą, tačiau Prezidentė jo nepatenkino.
Per daugiau nei beveik 10 metų sektoriaus nuteistiesiems iki gyvos galvos Pravieniškių PN-AK gyvavimo metų 4 nuteistieji iki gyvos galvos buvo gražinti į Lukiškių kalėjimą.
TIK FAKTAI:
Tulpinių grupuotės narys A. Andrušaitis bausmę atlieka nuo 2003 metų, kai pirmą kartą buvo nuteistas iki gyvos galvos. Įrodyta, kad dalyvaudamas nusikalstamame susivienijime plėšikavo, pasisavino tarnautojo vardą ir nužudė 24 žmones. Už tai jis buvo nuteistas –– paskutinį kartą 2009 metais – 7 kartus iki gyvos ir dar 151 metus. Kartu su juo buvo paskelbtas nuosprendis ir kitiems tulpiniams: Algimantui Vertelkai (nuteistas 4 kartus iki gyvos galvos ir dar 33 metus), Virginijui Baltušiui (6 kartus iki gyvos galvos ir dar 168 metus) bei Dariui Blinkevičiui (8 metai nelaisvės).
A. Andrušaitis, A. Vertelka ir V. Baltušis buvo nuteisti už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje. Tulpiniai buvo apkaltinti daugybės žmonių nužudymu, svetimo turto sunaikinimais ir sugadinimais, sprogdinimais, plėšimais, teroro aktais, o taip pat žinomo Mažeikių verslininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus bei vairuotojo, taip pat Panevėžio prokurorės Vidos Kazlauskaitės bei Pasvalio policijos inspektoriaus Sergejaus Piskunovo nužudymu. D. Blinkevičius dalyvavo nužudant 2 žmones.
V. Beleckas bausmę atlieka nuo 1999-ųjų pavasario dėl kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo organizavimo.
1998 metų birželio 30-osios vakarą kunigas R. Mikutavičius buvo išviliotas iš savo namų, apsvaigintas ir žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno. Čia dar gyvas išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas.
V. Beleckas su bendrais iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių už daugiau nei 5 mln. litų. Vėliau didžioji jų dalis buvo rasta įtariamųjų ir jų giminaičių butuose įrengtose slėptuvėse. Už kunigo nužudymą kartu su V. Belecku kalėti buvo nuteisti ir trys jo bendrininkai – Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. I. Kvaskovas pataisos namuose pasikorė.
Uostamiesčio nusikalstamos gaujos vadeiva S. Gaidjurgis pirmą kartą buvo teistas dar sovietmečiu – net 2 kartus už valstybinio turto grobstymą. Vėliau, 1982 metais, už piktybinį chuliganizmą. 1999 metais keletui mėnesių buvo uždarytas už grotų už neteisėtą nešaunamojo ginklo nešiojimą. 2006 metais visų instancijų Lietuvos teismai galutinai pripažino, kad S. Gaidjurgis nužudė 16 žmonių, neteisėtai laikė ginklus, naikino svetimą turtą, įvykdė kitų sunkių nusikaltimų ir nuteisė jį kalėti 3 kartus iki gyvos galvos ir dar 215 metų nelaisvės.
Plačiau apie Tulpinių ir Gaijdurginių nusikaltimus galima paskaityti Vytauto Žutauto knygoje „Mirties fabrikas“
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
