Apie 80 procentų Lietuvos gyventojų skurdą laiko didžiausia šalies problema. Tad natūralu, kad politinės partijos savo programose, o politikai ypač priešrinkiminiame laikotarpyje, kovą prieš skurdą ir socialinę atskirtį deklaruoja kaip svarbiausią prioritetą. Į tą pačią dūdą pučia ir atitinkamos vyriausybės strategijos bei nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos.
Kovos prieš skurdą aljansas
Vyriausybė jau nuo 2000 m. skelbė įvairias kovos prieš skurdą strategijas. Taip, pavyzdžiui, aktualūs yra „Nacionalinis pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2006-2008 m.“, „Nacionalinis pranešimas apie Lietuvos sveikos gyvensenos ir sveikatos apsaugos nuostatas visuomenėje 2006-2008 m.“, „Nacionalinis veiksmų planas socialinės aprėpties srityje“.
Nemažiau sveikintinas projektas „ Lietuva be atskirties ir skurdo“ – „LaBas“, pradėtas rengti šių metų pradžioje. Projektą koordinavo Pilietinės visuomenės institutas, kurio partneriai buvo Nevyriausybinių organizacijų informavimo ir paramos centras, Lietuvos radijas ir televizija, dienraštis „Lietuvos žinios“, internetiniai dienraščiai Delfi.lt ir Bernardinai.lt. Jame dalyvavo žinomi ekonomikos ir socialinių mokslų specialistai. Alytaus, Jurbarko, Kauno, Mažeikių ir Panevėžio rajonuose buvo suburtos atitinkamos darbo grupės. Šį projektą rėmė Europos Komisija, kuri, beje, už jo turinį neatsako.
Lapkričio 28 d. prezidentūroje vykusioje konferencijoje „Kaip mažinti skurdą Lietuvoje?“ buvo pristatyti projekto rezultatai ir rekomendacijos. Taip įspūdingai sutelktos vyriausybės ir nevyriausybinės mokslinės pajėgos pagimdė lūkesčius, kad pagaliau skurdo ir socialinės atskirties mažinimui bus įgyvendinamos efektyvios priemonės.
Šalies gyventojų socialinė padėtis
Nors projektas „LaBas“ atskleidžia svarbiausias skurdo problemas, tačiau tenka apgailestauti, kad trūksta informacijos apie aktualią padėtį, nes dalis pateiktų statistinių duomenų yra tik už 2005 metus. Skurdo ir socialinės atskirties lygį charakterizuoja tokie esminiai rodikliai:
Skurdo lygis ES valstybėse, įskaičiavus visas socialines išmokas, 2005 m. buvo didžiausias Lietuvoje ir Lenkijoje.
Žemiau skurdo ribos Lietuvoje 2006 m. vegetavo apie 20 proc. gyventojų, tai reiškia, kad vienišo asmens mėnesio pajamos nesiekė 437 Lt, o šeimos (2 suaugę ir 2 vaikai iki 14 m.) – 918 Lt.
Pajamų skirtumo rodiklis tarp penktadalio daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių gyventojų Lietuvoje (išskyrus Portugaliją) yra pats didžiausias visoje ES ir siekia 6,9.
Pagal BVP dalį, skiriamą socialinei apsaugai, Lietuva su 13,3 proc. yra priešpaskutinėje vietoje ES, aplenkdama tik Latviją su 12,6 proc.
Socialinės išmokos Lietuvoje sumažina skurdo lygį mažiausiai, t.y. tik 5 proc., Estijoje – 6 proc., Latvijoje – 7 proc.
Taip vadinamas skurdo rizikos lygis Lietuvoje viršija 20 proc., tame tarpe kaime – 34 proc. Tai reiškia, kad vidutiniškai kas penkto, o kaime kas trečio gyventojo pajamos nesiekia 60 proc. pajamų vidurkio. Be to yra žymūs skirtumai tarp regionų. Mažiausiai socialinės rizikos šeimų, t.y. 28 tarp 10 tūkst. gyventojų yra Klaipėdos miesto savivaldybėje, o Pagėgių savivaldybėje jų yra daugiausiai – net 128. Ypatingai giliame skurde vegetuoja apie 25 tūkst. gyventojų. Labiausiai skurstanti socialinė grupė yra kaime gyvenančios vienišos moterys, auginančios kelis vaikus.
Valdžios strategija skurdo mažinimui
Teigiamai galima vertinti, jog valdžia išvis po daugelio metų atkreipė dėmesį į skurdo problemą. Tačiau tenka apgailestauti, kad vyriausybė, rengdama įvairias strategijas vis dar nesugeba atsikratyti sovietmečiui būdingų reliktų kaip centralizmo, propagandos, savikritikos stokos ir frazeologijos. Prie to dar prisideda, tai jog visose strategijose pasigendama konkretumo. Taip, pavyzdžiui, Lietuvos pateiktas 2007-2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijos projektas buvo Europos Komisijos sukritikuotas. Svarbiausia dėl to, kad projekto tikslai nepateikti kiekybine išraiška. Tačiau iš šios pagrįstos kritikos vyriausybė nepasimokė.
Minėtame Nacionaliniame pranešime apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2006-2008 m. pateikiamos tokios frazės, kaip „Panaikinti vaikų skurdą ir sustiprinti pagalbą šeimoms“, „Padidinti dalyvavimą darbo rinkoje“ ir pan. Vėlgi Nacionaliniame pranešime apie sveikos gyvensenos ir sveikatos apsaugos nuostatas visuomenėje 2006-2008 m. apstu tokių deklaracijų, kaip pavyzdžiui „Mažinti gyventojų mirtingumą“. Tačiau tokie ir analogiškai deklaruojami prioritetai nepagrįsti konkrečiomis priemonėmis ir dėl to neturi praktinės reikšmės.
Projektas „LaBas“, nors ir sveikintinas, tačiau jo pateiktose išvadose ir rekomendacijose žiniasklaidoje bei minėtoje konferencijoje „Kaip mažinti skurdą Lietuvoje“ akcentuojama, jog skurdo mažinimui labiausiai turėtų pasitarnauti vietinės bendruomenės ir savivaldybės, kad kai kurie skurstantieji tik ir tenori egzistuoti vien iš pašalpų. Reali padėtis tokia, jog nei bendruomenės, nei savivaldybės neturi pakankamai lėšų spręsti varguolių problemas. Kai kurių „ekspertų“ priekaištai, kad svarbiausios skurdo priežastys yra tinginiavimas ir alkoholizmas gali būti taikomi tik mažai varguolių kategorijai. Matomai dėl didžiausio skurdo „kaltę“ turėtų prisiimti vienišos moterys, kaip jos Lietuvos sąlygomis išvis dar išdrįsta auginti vaikus.
Socialiai orientuotos politikos galimybės
Akivaizdu, kad nei iš ikšiolinių vyriausybės „popierinių“ strategijų, nei iš projekto „LaBas“ realaus skurdo ir socialinės atskirties mažinimo tikėtis negalima. Mūsų valdžiai pravartu būtų pasimokyti iš Vokietijos. Atėjusi į valdžią nauja vyriausybė tarp įvairių reformų socialinėje ir ekonomikos srityse priėmė nutarimą, kad padidins PVM tarifą nuo 16 iki 19 proc. ir gyventojų pajamų mokesčio maksimalų tarifą nuo 42 iki 45 proc. Nors šios priemonės nepopuliarios, tačiau užtikrino pasitikėjimą vyriausybės politika ir inicijavo visos ekonomikos ženklų kilimą.
Dar išliko galimybė netęsti ikšiolinės socialinės atskirties didinimo politikos, pasinaudojant kitų šalių pozityvia patirtimi. Kaip žinoma, daugumoje ES senbuvių įgyvendinti socialinės gerovės valstybių modeliai dėl vykdomos socialiai orientuotos politikos, kurios esmė yra visiems gyventojams užtikrinti bent pragyvenimo minimumą. Neskaitant išvystytos socialinių garantijų sistemos, kertinis tokio modelio akmuo yra progresinis gyventojų pajamų mokestis (PGPM). Jo principas yra neapmokestinti pragyvenimo minimumą, žemą tarifą taikyti mažoms, aukštą – didelėms pajamoms. Įgyvendinus tokį mokestį, augtų mažas pajamas gaunančių gyventojų perkamoji galia, BVP, biudžeto įplaukos ir mažiau Lietuvos turtuolių kapitalo išplauktų į užsienį.
Prie Lietuvos ūkio augimo stabilumo, infliacijos mažinimo, o tuo pačiu prie socialinės padėties gerinimo dar galėtų prisidėti subalansuotas biudžetas. Tam tereikėtų atsisakyti paplitusio visų valdžios institucijų išlaidavimo, pagerinti mokesčių surinkimą, įvesti fizinių asmenų didelės vertės nekilnojamo turto mokestį. Pavyzdį šalies valdžiai vertėtų imti iš Latvijos, kurios 2008 m. biudžeto projektas numato 3 proc. už pajamas mažesnes išlaidas.
Pagerinti daugumos šalies gyventojų materialinę padėtį įmanoma tik pakeitus dabartinės valdžios ekonominę ir socialinę politiką. LSDP trimituotas PGPM įvedimas išgaravo, nes visi aukšto rango politikai, gaunantieji dideles pajamas, yra suinteresuoti vien tik mokesčio tarifo mažinimu. Politinių partijų tarpe PGPM nuosekliai propaguoja tik Lietuvos socialdemokratų sąjunga, tačiau, priešingai nei ES senbuvėse, kol kas Lietuvos piliečiams trūksta žinių apie jo esmę ir naudą daugumai gyventojų ir šalies ekonomikai.
Norbertas Penkaitis yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos narys
