Diena prasidėjo kaip visada, nežadėdama nieko ypatinga. Per „Žinias“ skelbiama: trečdalis gyventojų mano, kad šalis valdoma nedemokratiškai, trečdalis su nostalgija mena sovietinius laikus, reitingų lentelėse karaliauja populistai – ilgimės to, kurs „įves tvarką“.
Užrakinu buto duris. Liftas dvokia šlapimu ir tą akimirką labiau nei kas kitas ilgiuosi tos dienos, kai „tvarka bus“ – tik niekaip nesusieju to su didžiąja politika ir su politikų rinkimų pažadais.
Troleibuso stotelėje susitinku A. Sunku, – sakau, – gyventi Lietuvoje. Sunku, – sako A., – tokia padėtis, pasaulinės naftos kainų krizės pasekmės, Putinas ir Schroederis susitarė dėl dujotiekio per Baltijos jūrą, ignoruodami Lietuvos politinius ir ekonominius interesus... Įdomu, galvoju, ar dėl Schroederio ir Putino susitarimo būtina šlapintis į liftą? Štai stotelėje, ant sienos, puikuojasi žodis b****, – ko gero, tai dar vienas netiesioginis Schroederio ir Putino susitarimo padarinys...
Statistika skelbia, kad didėja praraja tarp turtingiausiai ir skurdžiausiai gyvenančių šalies gyventojų. Ir šitaip, atrodo, jau kelinti metai iš eilės. Kodėl taip yra – viskam turi būti paaiškinimas. Laida „Klausimėlis“ provokuoja drąsioms hipotezėms:
„Didžiosios Britanijos valiuta yra coliai“, – tvirtina vaikinas trumpai kirptais plaukais.
„Kodėl šviečia mėnulis? – Nežinau, aš čia nevietinė“, – kratosi atsakomybės moteriškė su skarele.
„Ar Lietuva yra Europos žemyne? – Tai kad ne, ne, tikrai ne“, – kategoriškai teigia jauna, gan ryškiai pasidažiusi blondinė, šukuosena su „stogeliu“.
Šiuo metu minimalus valstybės nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra 550 litų. Jei būtumėte įmonės savininkas, direktorius, prezidentas – kokius atlyginimus jiems pasiūlytumėte? Ar patikėtumėte jiems biuro raktus ir materialinę atsakomybę? O gal pageidaujate intelektualių darbuotojų – jūsų valia rinktis – su sąlyga, kad toleruojate ištvirkavimus biure. Mat žmonės intelektą supranta skirtingai:
„Intelektas – tai kai Seimo nariai nepadoriai elgiasi“, – tvirtina varėniškis „Klausimėlio“ respondentas.
Amerikiečių mokslininkas ir visuomenės veikėjas Christoferis Laschas, išgarsėjęs savo antielitistinėmis nuostatomis, teigia: „Esminė demokratijos prielaida yra ne tolygus ekonominių gėrybių pasiskirstymas, bet lygiavertis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime ir viešajame politiniame dialoge. Demokratijos tikslai „nėra nutiesti lygų kelią pabėgimui iš darbo klasių į „šaunių ir turtingų“ luomą, bet, greičiau priešingai, – įtvirtinti ir instituciškai įteisinti tokias demokratijos vertybės kaip darbo klasės žmonių savigarba, darbštumas, sumanumas ir pasitikėjimas savimi“.
Šiandien eina žmogelis Vasario 16-osios gatve, apsmukusios bespalvės kelnės, purvini batai, perkreipta beretė užkritusi ant apsiblaususių akių – miestas pilnas tokių. Svirinėja pakampėmis pasiramstydamas, rūko pigias cigaretes. Iš kišenės kyšo „Vakaro žinios“ ir „bambalis“ alaus.
Įdomu, kokia jo Lietuvos valstybės vizija? Apie ką jis mąsto – gal apie savo kaip piliečio teises? Gal už ką balsuoti per ateinančius rinkimus? Gal tiesiog ketina išplauti laiptinę ar sutaisyti sūpuokles kiemo vaikams – pilietiškumas, dalyvavimas visuomeniniame gyvenime gali pasireikšti įvairiomis formomis. Bet, labai tikėtina, kad jis tegalvoja apie porą litų pagirioms ir „Vakaro žinių“ mergaičių apvalumus.
Troleibuse sėdi vyriškis – plačiai prasižergęs („Atsiprašau, gal jūs pusantro lito sumokėjot“, – norėčiau paklausti), skaito „Vakaro žinias“ ir nė nemano užleisti vietos lazdele besiramstančiai, į kuprą susimetusiai senutei. Senutė dūsauja, žmonės tyli – žiūri kas pro langą, kas į grindis. Mintyse, ko gero, svaido prakeiksmus tai beširdei, godžiai, blogai valdžiai, kuri skiria vergiškas, apgailėtinas išmokas pensininkams, šitaip pasmerkdama juos niekingai egzistencijai – juk lietuviai valdžios nemyli. O pensininkai, deja, mersedesais nelaksto, – važinėja troleibusais, tarp mūsų, greta mūsų ir kartais ištiesę lengvai virpančią ranką nedrąsiai paprašo pažymėti lengvatinį talonėlį po 45 centus.
Vyriškis išlipa toje pačioje stotelėje, kaip ir aš. Prisidega cigaretę, tuščia pakelį suglamžęs nusviedžia ant šaligatvio. Kurį laiką žingsniuojam ta pačia kryptimi. Man kyla fantasmagoriška erlickiška mintis – prieiti prie žmogelio ir išrėkti Johno F. Kennedy (atrodo) žodžius: „Neklausk savo Tėvynės, ką ji tau gali duoti – klausk savęs, ką tu gali duoti savo Tėvynei!“
Žmogelis, lyg kažką negera nujausdamas, sodriai atsikrenkščia, atsikosėja ir per petį nusispjauna. Žalsvas gleivių gumulėlis nutįsta per baltą sniegą, tiesiai prieš mane. „Ačiū, – sakau aplenkdama vyriškį, – kad manęs neapspjovėt“. Blausios akys iš po žemai užmaukšlintos kepurės dėbteli į mane bereikšmiu žvilgsniu.
1810 m. Charlesas Ingersollis rašė: „Amerikoje nėra prastuomenės... Tai, kas kitose šalyse vadinama prastuomene, komposto krūva, kurioje parazituoja nevykėliai ir pašlemėkai, – šito nėra Amerikos mietuose“.
Apie 1840 m. Michelis Chevalier, atvykęs į JAV iš Prancūzijos, stebėjosi: „Tuo metu, kai prancūzų valstiečiai vadovaujasi biblinėmis parabolėmis ir nemokšiškiausiais prietarais, Amerikos valstiečio sąmonėje didžiosios religinės tradicijos susipynusios su Bacono ir Descartes‘o mokslo principais, su Lutherio moralinės ir religinės nepriklausomybės doktrina bei su politinės laisvės samprata“.
1906 m. Werneris Sombartas, apsilankęs JAV, su nuostaba teigė nematąs amerikiečių darbininkų veiduose jokio nuolankumo ar užguitumo pėdsakų: „Jie žengia aukštai iškėlę galvas, žengia tvirtu, užtikrintu žingsniu ir į bet kurį aukštesniosios klasės atstovą žvelgia su atvira ir džiaugsminga veido išraiška“.
Amerika buvo šalis, įteisinusi visų pirma politinę ir socialinę lygybę; ekonominės lygiavos idėjos nebuvo čia populiarios. Bet tai – seni laikai ir Amerika šiandien jau kitokia. Ir šie vaizdiniai man primena visai ne Ameriką – primena Atgimimo laikus, Nepriklausomybės siekius. Įsimintiną rugpjūčio 23-iąją, kai susikibom rankomis Baltijos kelyje, Sausio 13-ąją, kai beginkliai stojom prieš rusų tankus – atvirus ir ryžtingus žmonių veidus, jų savigarbą, pasitikėjimą ir išdidumą.
Primena, kad demokratija – tai ne tolygus ekonominių gėrybių pasiskirstymas ir lygiavos principu organizuotas priėjimas prie „lovio“. Demokratija – tai lygiavertis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime ir viešajame politiniame dialoge, tai tolygus politinės valios, pasitikėjimo savimi, drąsos, išminties, sumanumo ir savigarbos pasiskirstymas.
Ir kad nesam bejėgiai, nesam nereikšmingi ir kad, rinkdamiesi savo kelius ir kurdami savo likimus, patys turime dideles galias – net ir tada, kai ta perkamoji galia beviltiškai priartėjusi prie nulio, o poros litų kišenėje teužtenka vien „Vakaro žinioms“ ir „bambaliui“ alaus.
