REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vos 22-ejų Rūta Dvylytė iš nedidelio miestelio Suvalkijoje patyrė neįprastą traumą – lūžį per alkūnės sąnarį. Nors gydytojai sakė, kad žaizda gyja, įkyrus skausmas jai nedavė ramybės, kol galiausiai paaiškėjo gyvenimą pakeitusi diagnozė – kaulų sarkoma.

Vos 22-ejų Rūta Dvylytė iš nedidelio miestelio Suvalkijoje patyrė neįprastą traumą – lūžį per alkūnės sąnarį. Nors gydytojai sakė, kad žaizda gyja, įkyrus skausmas jai nedavė ramybės, kol galiausiai paaiškėjo gyvenimą pakeitusi diagnozė – kaulų sarkoma.

REKLAMA

Šiandien Rūta džiaugiasi, kad liga atsitraukė ir kovą ji laimėjo, o pati ilgus mėnesius mynusi ligoninės koridorius, šiandien 30-metė su savo iniciatyva „Dėkingumo dėžutė“ dalina džiaugsmą onkologinių ligų skyriaus pacientams.

Rodos, laimėjusi kovą prieš vėžį, R. Dvylytė galėjo užverti ligoninės duris ir čia nebegrįžti, tačiau ji sugrįžta vėl ir vėl – praėjusi sunkų etapą sako suprantanti, kaip svarbu dalinti teigiamas emocijas.

Ir savo istorija Rūta dalinasi drąsiai, galbūt kažkam tai padės užkirsti kelią klastingai ligai arba ją diagnozuoti laiku, nes dažnai, užklupus skausmui, nė nesusimąstome, kad tai gali būti vėžio išdava.

REKLAMA
REKLAMA

„Mano istorija prasidėjo 2014 metais, birželio 6 dieną, baiginėjant 3 kursą universitete, netrukus po 22 gimtadienio. Po lengvo apsistumdymo žmonių būryje pajaučiau stiprų skausmą alkūnėje, staiga aptemo akyse ir tada nuojauta pakuždėjo, kad kažkas ne taip“, – prisimena pašnekovė.

REKLAMA

„Įdomus“ lūžis

Su tėvais nuvykusi į ligoninės priimamąjį, kur nedelsiant atliktas rentgenas, diagnozuotas „įdomus“ lūžis per alkūnės sąnarį.

„Ranką įdėjo į gipsą ir vėliau turėjau apsilankyti pas savo miestelio traumatologą. Atliekant rentgenus sakydavo, kad gyja, bet dar reikia panešioti gipsą“, – pasakojo R. Dvylytė.

Pasakymas, kad lūžis gyja, turėjo nuraminti, tačiau Rūtai ramybės nedavė tai, kad ji dažnai jautė didelius skausmus, kas nėra įprasta. Tačiau ir nuėmus gipsą dvejonės neišsisklaidė:

„Dar po kelių savaičių, o iš viso beveik po 2 mėnesių gipse, jį nuėmus, pamačiau didžiulį guzą ant alkūnės. Atlikus rentgeną gydytojas pasakė, kad nemato mano kaulo, jis tiesiog ištirpo ir nukreipė skubiai pas kitą gydytoją.“

REKLAMA
REKLAMA

Po kelių mėnesių nepakeliamų skausmų, apsilankiusi pas specialistus Kaune, po poros mėnesių tyrimų Rūta išgirdo sukrečiančią diagnozę – kaulų vėžys.

Tokios žinios niekas nesitikėjo, ji trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. R. Dvylytė sako, kad nė nežinojo, kas yra sarkoma, žinojo tik tiek, jog jai vėžys ir laukia nelengvas ir ilgas gydymas.

Staiga pasikeitė ir aplinkinių požiūris į jauną, energingą merginą, pakirstą ligos – būtent su tuo ji stengiasi kovoti, kalbėdama apie savo patirtis garsiai.

„Tai nėra užkrečiama liga ir nėra priežastis nutraukti bendravimą, o vaikščioti plika galva nėra gėda. Žmogus, nusprendęs būti atviras su visu pasauliu, neturėtų būti užgauliojamas ir badomas pirštais, jis nieko blogo nedaro.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Medikų prognozės nedžiugino

Tačiau net išgirdusi sudėtingą diagnozę ir susidūrusi su nesuprantamu aplinkinių požiūriu, ji stengiasi įžvelgti ir pozityvių dalykų – liga aptikta laiku, jai dar nespėjus drastiškai išplisti.

„Mano šeimoje sakydavome, kad tam tikra prasme nelaimėje įvyko laimė. Jei ne tas lūžis, sunku pasakyti, kuo viskas būtų pasibaigę ir kada būtų paaiškėjusi diagnozė. Ilgiau užtruko tyrimai patvirtinti galutinei diagnozei, ligos išplitimui – tai tęsėsi apie du mėnesius.

Vėliau iš vieno savo gydytojų sužinojau, kad mano situacijoje užteko menko smūgio, jog įvyktų lūžis, nes kaulo irimo procesas jau buvo prasidėjęs“, – dalinosi pašnekovė.

REKLAMA

Vis tik, medikų prognozės nebuvo džiuginančios – kovoje su vėžiu niekas nežino, kaip organizmas reaguos į gydymą, kokio rezultato tikėtis. Net artėjant naviko šalinimo operacijai niekas nebuvo aišku – galūnę pavyks išsaugoti ar ne:

„Buvo neaišku, kaip pasiseks operacija, tik jos metu, viską atvėrus buvo galutinai nuspręsta, kad bus bandoma atlikti galūnės išsaugojimo operaciją. Viskas galėjo pasisukti ir rankos amputacijos linkme.

Operacija truko 11 valandų, mano gydytojas ortopedas-traumatologas buvo pasiryžęs išgelbėti mano ranką, nors prieš operaciją nieko džiuginančio nebuvo, būta ir spėlionių – nežinia net ar pavyks judinti pirštus.“

REKLAMA

Ligai nepasidavė

Laimei, operacija pavyko, kas suteikė daug vilties – prieš pradedant gydymą, gydytojų konsiliumas buvo nusprendęs, kad galima tik amputacija, tačiau auksarankis gydytojas padarė viską, ką galėjo ir padėjo išsaugoti ranką.

Vėliau sekė chemoterapija, trukusi daugiau nei vienerius metus. Rūtai iš viso teko atlaikyti 18 chemoterapijos kursų.

„Ne visada viskas vyko pagal planą. Nespėjus atsistatyti kraujo rodikliams, tekdavo perkelti gydymą porai dienų ar gydytis infekcijas dėl labai stipriai nukritusių kraujo rodiklių“, – sunkų etapą prisimena ji.

Vis dėlto, kad ir kokia alinanti buvo ilgai trukusi chemoterapija, operaciją ir laikotarpį po jos ji laiko pačiu sudėtingiausiu periodu gyvenime – skausmas buvo toks stiprus, kad nepadėdavo net morfinas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Sergant reikia vilties, už kažko užsikabinti, turėti tikslų, - sako Rūta, paklausta, kas padėjo nenuleisti rankų. – Prisigalvojau, ką norėsiu veikti po gydymo ir kantriai laukiau to, kūriau planus.“

Dėl nelengvo gydymo, merginai rekomenduota ir sustabdyti studijas, tačiau net lašant chemijai, ji sugebėjo parašyti ir apsiginti bakalauro darbą, už kurį gavo geriausią įvertinimą. Džiugią žinią apie universiteto baigimą po kiek laiko pakeitė kita – liga galiausiai perėjo į remisiją.

„Atrodė, kad taip ir turėjo būti. Per metus kelis kartus „švenčiu“ savo gimtadienį. Skaičiuoju metus, kaip tolstu ir vis retėja ligos atsinaujinimo rizika“, – šypsosi pašnekovė.

REKLAMA

Onkologinis skyrius – it antri namai

R. Dvylytė atvirauja, kad išgirsta vėžio diagnozė ir įveiktas sunkus sveikimo kelias pakeitė jos gyvenimą – ji pašventė save darbui su onkologiniais ligoniais. Nors, rodos, galėjo pamiršti slogius ligoninės koridorius, Rūta grįžta vėl ir vėl, rankose nešina „Dėkingumo dėžute“.

„Kai gulėjau ligoninėje, draugės man yra padarę keletą staigmenų, tomis emocijomis gyveni ne vieną dieną, prisimeni jas, kai būna sunku. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, jog teigiamos emocijos irgi padeda sveikti“, – apie iniciatyvos gimimą pasakojo sarkomą įveikusi mergina.

Iki šios dienos, dėžutės, kuriose paprastai nugula higienos priemonės, kurių gali prireikti netikėtai atsidūrus ligoninėje, bei, pavyzdžiui, knygos, kepurė ar kitokia veiklos priemonė, pasiekė jau 150 onkologinių pacientų.

REKLAMA

Paklausta, ar po ilgo gydymo nesunku vėl vaikščioti po onkologinius ligoninių skyrius, R. Dvylytė šypteli – ten ji jaučiasi kaip namie, o žinodama, kaip bendravimas ir palaikymas padeda, ji žengia pro duris su geriausiomis intencijomis:

„Onkologijos skyrius ilgą laiką buvo mano labiau pirmieji nei antri namai, sunku nebuvo. Kaip tik norisi padėti, kuo galiu, man svarbu užmegzti ryšį ir jei mano patirtis yra kitam naudinga, aš dalinuosi.

Man labai svarbu palaikyti ir jaunus žmones, kurie patenka į onkologijos skyrių, kai kurie vos sulaukę pilnametystės, nes pati jaučiausi vieniša, kol neatradau panašaus amžiaus sergančiųjų.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų