Apie tai, kokios mintys ir nusiteikimas gali padėti susirasti darbą jaunam bedarbiui, pasakoja karjeros konsultantas ir Mykolo Romerio universiteto lektorius, psichologas Paulius Rakštikas.
Kaip savo situaciją turėtų vertinti ir ką pirmiausia sau pasakyti turėtų jaunas (25–29 metų) žmogus, ilgai nerandantis darbo? Kaip apsisaugoti nuo minčių, kad esi nevykėlis ir pasitikėti savimi?
„Aš dirbu“, – štai ką pirmiausia reikia sau pasakyti. Viskas prasideda pirmoje mintyje apie save ir savo situaciją. Bedarbiu tampama ne po pusmečio, ar kada gauni bedarbio pašalpą. Bedarbiu tampama, kai nedirbi. Tai ypač galioja jauniems žmonėms.
Paklauskite bedarbių, kaip jie ieško darbo. Jie atsakys: kasdien peržiūriu darbo skelbimus internete, išsiunčiu CV. Kartais dar ir į darbo pokalbį nueinu, jei pakviečia. Tik tiek. Kiek jiems tai užtrunka laiko per dieną? Valandą? Dvi?
Daugybė straipsnių, biografijų ir aplinkinių žmonių patirčių mums įrodo, kad tie, kas turi svajonę, siekia jos dirbdami po keliolika valandų per parą, dažnai be atlygio ar bent jau nežinodami, ar už tai bus atlyginta.
Būtina išmesti iš galvos žodį „bedarbis“. Sau reikia sakyti: aš kasdien dirbu, tik šiuo metu negaunu pajamų. Mano darbas yra susirasti darbą, susikurti darbą, sukurti save. Aš šį darbą dirbu ne pora valandų per parą, o visą darbo dieną su viršvalandžiais. Aš nesiuntinėju CV ir nelaukiu pakvietimo į pokalbį kaip išmaldos. Aš imuosi nemokamų pasiūlymų, atliksiu praktiką, nedvejodamas galiu pradėti dirbti už bet kokį atlyginimą arba be jo.
Profesinis gyvenimas klostosi ne kai įsidarbinama, o kai dirbama.
Ilgesnį laiką nerandant darbo, šią situaciją vienaip ar kitaip tenka pakomentuoti ne tik artimiausiems žmonėms, bet ir bendraamžiams draugams, pažįstamiems. Tikrąją padėtį gali išduoti ir pasikeitusios finansinės galimybės. Atrodo, tokiais atvejais patrauklu skųstis arba juoktis iš savo situacijos. Kai kada nusprendžiama tiesiog laikinai dingti iš savo aplinkos, siekiant išvengti nesmagių klausimų. Kokia elgesio strategija tokioje situacijoje yra ir atrodo natūraliausia?
Bet kuri elgesio strategija yra natūrali, jei jau taip žmogus elgiasi. Tik visos jos veda skirtingo rezultato link. Vis dėlto rekomenduočiau nedemonstruoti savo bejėgiškumo, o konstruktyviai pranešti kuo daugiau pažįstamų žmonių asmeniškai (!), jog turite daug motyvacijos naujai veiklai ir esate atviras pasiūlymams – tai tikrai suveiks. Gal ne rytoj, bet suveiks. O dar geriau kreiptis su aiškiu įvardijimu, ką jūs galite dirbti tuoj pat. Bendrauti reikia kuo daugiau ir ypač su mažiau artimais žmonėmis.
Kaip potencialiam darbdaviui turėtų prisistatyti jaunas žmogus, kuris ilgesnį laiką neturėjo darbo. Apsimesti, kad laiko be darbo (pvz. poros metų) tiesiog nebuvo ir spinduliuoti pasitikėjimą savimi, ar pasirinkti nuoširdumą ir nevengti kalbėti apie sunkumus ieškant darbo?
Nuoširdumas tinka benamiui šuniui, kai jis liūdnom akim žiūri į praeivius su viltim būti priglaustas. Darbdavys nepriims jūsų į darbą vien tik dėl nuoširdumo. Be to, man sunku įsivaizduoti, ką gali daryti pusę metų jaunas žmogus, kad neturėtų, ko pasakyti darbdaviui. Na žinoma, jei jis tik žiūrėjo televizorių, tada viskas aišku. Tačiau to geriau nepasakoti. Geriau sakyti, kad mokeisi kalbų ar nerti vąšeliu, daug skaitei, keliavai autostopu aplink Baltijos jūrą ir t. t. Darbdaviai trokšta įdarbinti aktyvius ir mokytis linkusius žmones. Tik primenu – ne tas bedarbis, kas negauna atlyginimo, o tas, kas nedirba.
