Apie tai, kokios mintys ir nusiteikimas gali padėti susirasti darbą jaunam bedarbiui, pasakoja karjeros konsultantas ir Mykolo Romerio universiteto lektorius, psichologas Paulius Rakštikas.
Kaip savo situaciją turėtų vertinti ir ką pirmiausia sau pasakyti turėtų jaunas (25–29 metų) žmogus, ilgai nerandantis darbo? Kaip apsisaugoti nuo minčių, kad esi nevykėlis ir pasitikėti savimi?
„Aš dirbu“, – štai ką pirmiausia reikia sau pasakyti. Viskas prasideda pirmoje mintyje apie save ir savo situaciją. Bedarbiu tampama ne po pusmečio, ar kada gauni bedarbio pašalpą. Bedarbiu tampama, kai nedirbi. Tai ypač galioja jauniems žmonėms.
Paklauskite bedarbių, kaip jie ieško darbo. Jie atsakys: kasdien peržiūriu darbo skelbimus internete, išsiunčiu CV. Kartais dar ir į darbo pokalbį nueinu, jei pakviečia. Tik tiek. Kiek jiems tai užtrunka laiko per dieną? Valandą? Dvi?
Daugybė straipsnių, biografijų ir aplinkinių žmonių patirčių mums įrodo, kad tie, kas turi svajonę, siekia jos dirbdami po keliolika valandų per parą, dažnai be atlygio ar bent jau nežinodami, ar už tai bus atlyginta.
Būtina išmesti iš galvos žodį „bedarbis“. Sau reikia sakyti: aš kasdien dirbu, tik šiuo metu negaunu pajamų. Mano darbas yra susirasti darbą, susikurti darbą, sukurti save. Aš šį darbą dirbu ne pora valandų per parą, o visą darbo dieną su viršvalandžiais. Aš nesiuntinėju CV ir nelaukiu pakvietimo į pokalbį kaip išmaldos. Aš imuosi nemokamų pasiūlymų, atliksiu praktiką, nedvejodamas galiu pradėti dirbti už bet kokį atlyginimą arba be jo.
Profesinis gyvenimas klostosi ne kai įsidarbinama, o kai dirbama.
