Filosofė, dabar dirbanti Lietuvos prezidento patarėjo pavaduotoja Nerija Putinaitė išleido knygą “Šiaurės Atėnų tremtiniai” apie lietuviškos tapatybės paieškas. “Omni laikas” siūlo pokalbį su knygos autore.
Kodėl parašėte šią knygą?
Knygą parašyti paskatino ir naujas šansas, kurį Lietuvai suteikia iškovota politinė nepriklausomybė, šiuolaikinio pasaulio situacija, ir lietuvių nepajėgumas šią galimybę pakankamai vertinti ir ja efektyviai pasinaudoti. Kodėl taip yra? Knyga atsakymų ieško lietuviškoje savivokoje, besiformavusioje XX a. Tai lietuviškumo paieškų epocha, kurią sąlygiškai galima pavadinti “nuo B iki B” - nuo Basanavičiaus iki Beresnevičiaus. Jonas Basanavičius išplėtojo paradigminį lietuviškumo pavidalą, padariusį ir darantį didžiausią įtaką mūsų savivokai. Gintaras Beresnevičius jį geriausiai pritaikė šiandienai.
Kokia lietuviškoji savasties vizija?
Lietuviškumo vizija vis dar remiasi ypatingos “lietuviškosios civilizacijos” fantazija. Joje nekreipiamas dėmesys į realią Lietuvos istoriją, politinius faktus, susitelkiant į vadinamosios “grynosios” lietuviškosios autentikos paieškas ir puoselėjimą. Ši vizija ar fantazija puikiai prisitaikė prie sovietinės realybės, šiandien taip pat sėkmingai limpa prie europinės. Ji aukštai pakilusi virš žemės, iš esmės abejinga viskam, kas turi sąsajas su realybe: lietuviškam valstybingumui, Lietuvos nepriklausomybei ir piliečių laisvei. Tai yra didžiausias mūsų savasties paradoksas. Basanavičius tikrojo lietuviškumo fragmentų paieškas pavertė savotiška tautine askeze ir kankinyste, drauge iki paskutinės dienos nepritarė Nepriklausomos Lietuvos valstybės skelbimui, skatinęs ribotis autonomija. Tai yra istorinis faktas.
Kokia šiandienos Lietuva ir išskirtinė tapatybė?
Šiandien neretai sielojamasi ir nuogąstaujama, kad įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva praras savąją tapatybę. Už to slypi pretenzija ar nuojauta, kad ši tapatybė esanti kažin koks išskirtinis dalykas, nieko bendra neturintis su jokia kita tapatybe, tarsi kokia saugotina muziejinė vertybė. Tačiau ar klausiama, kas toji tapatybė yra, kokie jos turiniai? Toks klausimas, jei ir pateikiamas, tai visuomet tepaliečiant problemos paviršių. Atsakymai į jį dažniausiai tėra politiškai teisingi, bet nepatenkinantys lietuvių protų ir jausmų. Lietuvių ir Lietuvos tapatybės klausimas šiandien yra visiškai neapibrėžtas. Todėl jis kelia dar aiškiai neartikuliuotą baimę.
Kodėl baimė?
Mat atsigręžę ir įdėmiai pažvelgę į save mes galime teišvysti kompensacinių fantazijų kamuojamą tautinį padarą. Kaip kitaip galima pavadinti kalbėjimą apie galimą sukurti “lietuviškąją imperiją”, misiją pastatyti “Šiaurės Atėnus”. Už šių akcentų slypi didelis noras, kad ir likęs pasaulis mus matytų taip, kaip mes norėtume matyti, mus globotų, mylėtų ypatinga meile ir sutartinai guostų dėl nuolat daromų klaidų. Deja, tokie polinkiai teatskleidžia tautinę paauglystę ar barbarybę.
Barbarai lietuviai?
Lietuvai rengiantis stoti į Europos Sąjungą neretai iškildavo ir šiandien iškyla lietuvio kaip “barbaro” tema. Galvojant, kad mes esame tie gerieji ir sveikieji barbarai, turintys daug energijos ir galintys sudrebinti nepaslankius, reformų norinčius, bet jų bijančius Europos biurokratinius mechanizmus, jos tarsi pernelyg ramią ir todėl slegiančią kasdienybę. Tuo neretai guodžiamasi, čia įžvelgiant savitą mūsų vaidmenį europinėje istorijos scenoje. Tokiais mes gal ir norėtume būti, bet ar esame?
Mes iš tiesų panašesni į “klasikinį” barbarą, buką, griaunantį, nesugebantį suvokti ir vertinti politinių, kultūrinių artikuliacijų, laisvę painiojantį su savivale. Tačiau Europos kultūra ir istorija pasižymi aiškiu skyrimu tarp gėrio ir blogio, susivokimo savojoje istorijoje ir jos neišmanymo, žinojimo, kas yra tėvynė, ir išdavystės, didvyriškumo ir įvairiais argumentais pateisinamo silpnavališkumo.
Kaip reiškiasi lietuviškoji barbarybė?
Mes turime daug norų ir gerų ketinimų, gebame sugalvoti įvairiausių gražių vizijų, bet nepajėgiame jų aiškiai apibrėžti, suskaidyti į atskirus tikslus ir šių tikslų nuosekliai siekti. Šiandien jau imamas dėti lygybės ženklas tarp Sovietų Sąjungos ir Europos Sąjungos, tarp Maskvos ir Briuselio. Tokie tapatinimai tegali rastis barbaro-idioto galvoje, negebančio skirti gėrio ir blogio, vertinti savo istorijos ir siekti ateities. Jis pamiršta, kad gyvena valstybėje, sukurtoje daugelio kartų pastangomis ir kovomis, kuri uždeda pareigas ir jam. Jam ši našta pasirodo per sunki, jis praranda atmintį, ima elgtis taip, tarsi ką tik būtų išėjęs iš miško.
Koks lietuvių požiūris į Europą?
Stipriausiai išreikštose lietuviškumo vizijose Europa turi labai neapibrėžtą pavidalą. Ji dažniausiai suvokiama kaip grėsmė ar “svetimas” kraštas. Basanavičius skatino nuo jos atsiriboti, visas kaltes už Lietuvą ištikusias blogybes primesdamas Europai. Sovietmečiu formavosi dviejų Europų fenomenas: viena - kultūriškai ideali, kita - politiškai sugedusi. Šiandien lietuviškosios imperijos idėja iš tiesų reiškia alternatyvą Europai. Galima paminėti ir istorinę viziją Lietuvos, tarsi nuolat besivejančios Europą, šiame maratone periodiškai nusimetančios dalį tapatybės, tarsi tuo užmokančios europėjimo kainą. Ši versija irgi neatsižvelgia į daugelį kultūrinių faktorių, remiasi vienpuse pažangos idėja.
Visais šiais atvejais Europa lietuviškojoje tapatybėje neegzistuoja nei pozityviai, nei negatyviai. Nesuvokiama, kad mūsų istorija vyko drauge su visos Europos istorija, mūsų valstybingumas yra bendro europinio valstybingumo dalis, o mūsų laisvė yra europinė laisvė. Į visa tai linkstama žvelgti ne kaip į likimo dovanas ar pasiekimus, o kaip į naštą.
Kokios išvados?
Įstojusiems į Europos Sąjungą lietuviams šiandien kyla dilema: likti barbariškoje būklėje ar žengti europinį žingsnį. Ji dar sunkesnė, nes tampa vis aiškiau, kad, priklausydamas Europos Sąjungai, gali taip ir likti visišku barbaru. Tai faktas, atskleidžiantis pačios Europos vertybių gyvybingumą, deja, kol kas labai nemalonus mums, labiau pratusiems prie baudžiavinio pono bizūnų.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Povilas Kazlauskas
