Tai visiškai tiesa. Tie du XX a. ekonomikos mokslo gigantai padarė didžiulį poveikį ekonominei minčiai ir apskritai viešojo diskurso tematikai. Šiandien beveik kiekvienas ginčas kokiu nors ekonominės politikos klausimu vyksta kaip ginčas tarp keinsistų ir monetaristų (tai vadinami Friedmano pažiūrų šalininkai).
M.Friedmanas pirmiausia buvo monetarizmo teorijos atgaivintojas, išplėtojęs ją iki įtakingiausios XX a. ekonominės minties srovės. Bet jis buvo daug daugiau nei akademinis tyrinėtojas. Savo mokslo darbais bei aktyviu ir meistrišku dalyvavimu viešuose debatuose jis išgarsėjo kaip mąstytojas – žmogaus laisvės, ir pirmiausia ūkinės veiklos laisvės, propaguotojas ir gynėjas.
Ūkinė laisvė, rašė jis, yra demokratijos sąlyga. Negali būti politinės laisvės, jei nėra ekonominės laisvės. Dar daugiau – politinė valdžia privalo saugoti ekonominę laisvę net nuo pačios savęs.
Valdžios funkcija ekonomikoje, pabrėžė Friedmanas, turi apsiriboti pinigų pasiūlos reguliavimu - jei jau tenka verstis pinigų pakaitalais, valdžia turi užtikrinti adekvačią pinigų pasiūlą. Per mažas pinigų „tiekimas“ sukels likvidumo problemą, o dėl to - defliacinius reiškinius, palūkanų normų kilimą ir ves į gamybos apimties mažėjimą. Nuožmioji 1929-1933 m. pasaulinė krizė, įrodė jis, ir kilo Amerikoje dėl mažėjančios pinigų pasiūlos. Lygiai taip pat per didelė pinigų pasiūla neišvengiamai atves į infliaciją.
Pinigų pasiūlos augimas, atliepiantis ūkio augimo galimybes, turi būti stabilus, niekad nekintantis. Centrinio banko išvis nereikia, teigė Friedmanas - vietoj Federalinės rezervų sistemos (JAV centrinio banko) pastatyčiau kompiuterį ir to pakaktų.
Friedmano argumentų jėga ir įtaigumas visas be išimčių rėmėsi laisvos, netrikdomos rinkos egzistavimo prielaida. Neatsitiktinai ir jo knyga, parašyta kartu su žmona Rose (irgi žymi ekonomistė), vadinasi „Laisvė rinktis“. Kas imasi rinkoje (ar tai būtų valstybė, ar profesinės asociacijos, ar verslo susivienijimai) bent ką nors reguliuoti – tas ją ir gadina; įsikišimas į rinkos mechanizmą visada yra blogis, nuostolių ir žalos priežastis.
Jo tikėjimas individų elgesio racionalumu buvo tiek pat beribis, kiek ir netikėjimas bet kokių kolektyvinių veiksmų naudingumu. Kova su narkotikų platinimu yra „amoralus karas“, sakė jis. Vien dėl to Jungtinėse Valstijose kalėjimuose sėdi daugiau juodaodžių žmonių nei Pietų Afrikoje apartheido klestėjimo metais.
Geležinė tobulos konkurencijos rinkos logika ir polemisto charakteris vedė M.Friedmaną prie nuoseklių išvadų ir rekomendacijų ūkinei politikai, gluminusių ne vieną jo amžininką. Šia prasme jį garsino ne tik siūlymas liautis drausti narkotikų vartojimą. Jis taip pat kėlė idėją panaikinti privalomą švietimą. Ir Britanijoje, ir JAV, teigė jis kartu su žmona parašytoje knygoje, tiek pat vaikų nelanko mokyklos, kaip ir prieš šimtą metų. Raštingumo lygis dabar net žemesnis nei tada.
Ir nereikia jokio gydytojų, teisininkų, architektų ir kitų laisvai praktikuojančių specialistų licencijavimo; rinka ir tik rinka nustato optimalų tokių specialistų skaičių, užtikrina žemiausias įmanomas jų paslaugų kainas bei garantuoja reikiamą tokių paslaugų kiekį.
Būtų labai klaidinga manyti, kad šie ir kiti panašūs pasiūlymai liko tik kurioziniais bandymais pratęsti teorinius atradimus rekomendacijomis ekonominei politikai. Būtent Friedmano ilgų įrodinėjimų dėka JAV perėjo prie savanorišku įsidarbinimu formuojamos profesionalios kariuomenės, o ja pasekė daugelis kitų valstybių. Friedmanas yra ir „mokinio krepšelio“ idėjos autorius – taip pat gan plačiai realybe virtęs dalykas. Friedmano paskatinti ekonomistai Čilėje įrodė privačiai kaupiamų pensijų tinkamumą, dabar šis valstybės atsakomybės sumažinimo būdas rado platų atgarsį socialinės politikos reformose.
Žinoma, ekonominė politika yra nepaprastai įmantrus, užgaidus ir lėtai evoliucionuojantis organizmas. Todėl ir Friedmano idėjos daugeliu atveju buvo realizuotos tik iš dalies, hibridinėmis schemomis; kitos išvis dar laukia savo dienos.
Dar kitos ir nesulauks. Vėl pasitelksim Summersą: Friedmano mintijimas, sako jis, skyrė per maža dėmesio socialiniam teisingumui ir buvo pernelyg ciniškas, vertinant kolektyvinio veiksmo galimybes padaryti žmonių gyvenimą geresnį. Manau, tęsia jis, kad tokie šiandienos iššūkiai, kaip didėjanti nelygybė ar globaliniai klimato pokyčiai, reikalauja tramdyti rinką, o ne ją šlovinti.
Ne visai teisinga kaltinti Friedmaną nepakankamu dėmesiu socialiniam teisingumui ar gamtosaugai. Šie ir kiti panašūs dalykai tiesiogiai neįsirašo į ekonomines kalkuliacijas, o jei juos mes ten įgrūsim, tai galutinis rezultatas bus neaiškus. Friedmanas tyrė ekonominį gyvenimą. Tuo tarpu socialinio teisingumo, gamtosaugos ir kiti rinkai neįmanomi uždaviniai yra ekonominės politikos reikalas.
Ekonominė politika yra vyriausybių reikalas, ir čia slypi savi pavojai. Vyriausybių veikloje konkurencijos negali būti (negalime turėti vienu metu bent keturių-penkių vyriausybių šalyje), todėl, kaip ir bet kokios monopolijos atveju, būtina kuo didesnė tokių valdžios monopolistų priežiūra iš visuomenės pusės. Negailestinga kova su monopolizmu rinkoje ir su politikų veiklos uždarumu viešojoje valdžioje yra tas receptas, kurio universalumą įrodė Miltonas Friedmanas. Būtent tada, esant laisvai konkurencijai rinkoje ir skaidrumui valdžios veikloje, mes, visi eiliniai žmonės, tikrai turėsime „laisvę rinktis“, taigi – ir spręsti.
