REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kritikuojamos Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos, niekaip nesutariama dėl šeimos koncepcijos, dažniau prabylama apie galimybes auginti vaikus vienalytėse šeimose ir daugeliu kitų šeimos politikos klausimų nėra bendros nuomonės ar strategijos – kartais net ten, kur ji būtina.

REKLAMA
REKLAMA

„Į tai, kad kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, ir kokiais reakcijas sukelia jūsų minimos temos, žiūriu kaip mūsų demokratijos mokymosi kelią. Deja, jame gausu įvairių emocijų ir tam tikrų skaudulių, baimių. Šios baimės turi labai netiesioginį ryšį su vaikų auklėjimu. Mūsų organizacijos atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei 60 Lietuvos tėvų naudoja fizines bausmes kaip auklėjimo priemones“, – kalbėjo VO „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.

REKLAMA

Psichologai teigia, o jų teiginius pagrindžia moksliniai tyrimai, kad fizinės auklėjimo priemonės yra ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos: „Jei vaiką mušime, auginsime agresyvų bailį. Tai atsispindi ir mūsų visuomenės reakcijose – pirmiausia pastebima baimė. Kitokios nuomonės, kitokių pažiūrų baimė, baimė nekontroliuoti situacijos. Psichologų tyrimais įrodyta, kad mušamas vaikas užauga savimi nepasitikintis ir bet kokia kitą nuomonę suvokia kaip grėsmę sau pačiam, savo aplinkai. Tuomet atsiranda noras savo poziciją ginti ir šaukti, kad vieno ar kito dalyko apskritai negali būti“, – kalbėjo R. Dičpetrienė.

REKLAMA
REKLAMA

Visuomenės požiūris keičiasi dešimtmečiais

Kalbėdama apie kitų šalių patirtį pašnekovė prisiminė Skandinaviją: „Šiandien Skandinavijos pavyzdys prisimenamas dažnai. Kiek teko bendrauti su ugdymo specialistais iš Švedijos, šie teigia, jog prireikė 20–30 metų, kad požiūris į vaikų auklėjimą pasikeistų.

Kadangi didžioji dalis visuomenės buvo auklėjama atitinkamais metodais, tokie mes ir užaugome – gyvename baimėje ir jaučiame nepasitikėjimą. Dažnai išgirstame, kad kas jau ir bus, jei negalėsime savo vaiko auklėti kaip norime, bet juk niekas nesako, kad vaikų nereikia auklėti, tai daryti – būtina, tokia yra tėvų pareiga. Jei vaikui nenustatomos ribos ir nereikalaujama tam tikrų dalykų, tai dar didesnis pavojus nei vaiką mušti, negalima paleisti vadžių, juk paties vaiko saugumui reikalingos tam tikros ribos. Mušdami mes užauginame bailį, o visiškai paleisdami vadžias – laukinį egoistą.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Rezultatas – paklusnumas iš baimės?

R. Dičpetrienės teigimu, yra gausybė pozityvių drausminimo priemonių, nebūtina iš karto griebtis diržo. „Visuomet pliaukštelti vaikui yra lengviau nei kantriai jam ką nors aiškinti, bet ką mes tuo pasiekiame? Tam tikru momentu vaikas yra paklusnus iš baimės – jis savo elgesio tuomet negali įvertinti objektyviai ir nesupranta, kokios jo netinkamo elgesio pasekmės. Pozityvus auklėjimas – kai taikiai su vaiku gerbiant jo nuomonę sutariama dėl tam tikrų elgesio normų – kas priimtina, o kas ne. Tėvų pareiga visa tai paaiškinti, nes vaikas iš niekur kitur nesužinos. Be to, kalbėti tėvai gali ką tik nori, bet pirmiausii vaikas mokysis iš jo pavyzdžio ir darbų.“

Anot pašnekovės, dažniausiai tėvai ranką prieš vaikus kelia tuomet, kai jau nebesuvaldo situacijos, kai pyksta, kai jaučiais bejėgiai: „Toks tėvų elgesys rodo, kad konfliktines situacijas reikia spręsti kumščiu, vadinasi, užaugęs vaikas elgsis taip pat ir bus užburtas ratas.“

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų