• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kad ir su kokia realybe susiduria lietuviai tarnaujantys karštuose pasaulio taškuose, sunkiausia ten – vienatvės jausmas ir rutina. Bent jau taip sako Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Afganistane šešerius metus ištarnavęs policininkas Sergejus Kiričenka.

REKLAMA
REKLAMA

Afganistane policininkas iš Lietuvos pajuto laisvę

Afganistane dirba ne tik Lietuvos kariškių, bet ir policininkų. Jie padeda atkurti Afganistano policiją. Šioje islamiškoje Azijos šalyje trejus metus teko darbuotis ir lietuviui Sergejui Kiričenkai. Vyras prisipažino, kad jį iš Lietuvos į tolimą kraštą vijo noras patirti ką nors nauja, užsidirbti pinigų, o parvijo žmonos ilgesys, rašo „Respublika“.

REKLAMA

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyresnįjį specialistą 46-erių S.Kiričenką galima pavadinti misionieriumi, turinčiu patirties. Dar 2000 m. jis perėjo atranką tarnauti misijoje Kosove, jai pasibaigus tarnavo Bosnijoje ir Hercegovinoje, o pastaruosius trejus metus praleido Afganistane. Iš viso – šešeri metai karštuose kraštuose, toli nuo namų.

REKLAMA
REKLAMA

„Koks pavojus? Kurortas“


Kelionė į Afganistaną prasidėjo nuo to, kai sėdėdamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato budėtojų dalyje ir teletaipu priimdamas skelbimus vienu iš jų susidomėjo. Skelbime mokantys anglų kalbą ir norintys tarnauti misijoje pareigūnai buvo kviečiami į atranką.

„Pamaniau, kodėl gi ne? Pasakiau žmonai. Ar ten pavojinga? Ne, koks pavojus, kurortas. Tada atsakė: aš norėčiau, kad mes būtume kartu, bet tu vis vien važiuosi“, – žmonos žodžius prisiminė vyras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Negi buvo lengva į viską, kas liko Lietuvoje, numoti ranka? Ką sakė artimieji? „Man irgi gaila buvo juos palikti, bet neišvažiavęs neįgysi patirties, be to, finansinis aspektas irgi nepaskutinis“, – sakė S. Kiričenka.

Tiek tarnaudamas Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje, tiek Afganistane vyras porai savaičių į Lietuvą grįždavo kas du, tris mėnesius.

REKLAMA

Sergejus savo gyvenimu karštuosiuose taškuose nesiskundžia. Gyveno stovyklose kartu su kariškiais, maitinosi valgyklose, važinėjo šarvuotais automobiliais. Tarnaudamas antrojoje misijoje Afganistano sostinėje Kabule gyveno Europos Sąjungos misijos būstinėje.

O pavojai? Negi nebuvo minčių, kad iš Afganistano galima ir negrįžti?

„Tokių minčių nebuvo. Kita vertus, važiuodamas šarvuotu automobiliu nuolat žvalgaisi, ar koks nors automobilis nepriartėjo per arti. Bet važiuodavome šarvuotais automobiliai, tad buvo ramu, kad kulka nepramuš, nebent automobilis būtų užminuotas ar užvažiuotume ant pakelės minos, kurioje būtų 200 kilogramų trotilo. Bet tam ir buvo saugumo taisyklės, išgyvenimo kursai“, – aiškino S. Kiričenka.

REKLAMA

Su moterimis nebendraujama


Gyvenimas Afganistane vyrui kėlė dviprasmiškus jausmus. Dėl saugumo reikalavimų jis ten jautėsi it kalėjime. Norėdamas vykti į Čagčaraną, kuriame dirbo su vietos policininkais, vyras turėdavo prašyti dviejų šarvuotų automobilių ir keturių kariškių. Vėliau, kai gyveno Kabule, iš misijos būstinės norint išvykti taip pat tekdavo tartis dėl šarvuoto automobilio ir palydos. Veikė mobiliųjų teksto žinučių sistema:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tarkime, gauni žinutę, kad galimas savižudžio pasirodymas, todėl judėjimas iš bazės uždraustas. Lieki sėdėti biure, nors ir buvai sutaręs susitikti su generolu. Negali kada panorėjęs pasižvalgyti po Kabulo turgų. Laisvu turistu ten nepabūsi“.

Tarnaujantiems Afganistane kontaktai su afganistaniečiais yra labai riboti. S. Kiričenka negirdėjo, kad kas nors eitų į svečius pas, pavyzdžiui, Ali ar Muhamadą. Su jais gali būti tik oficialūs pietūs oficialioje vietoje. Apie viešnagę kokios Džasmin namuose net kalbos nėra.

REKLAMA

Yra sąrašas leistinų lankyti objektų. Tai Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos misijų bazės, keli saugomi restoranai, kuriuose vietiniai nesilanko.

Paradoksas – laisvesnis nei Lietuvoje

Kad ir koks ribotas misionierių karštuosiuose taškuose judėjimas, S. Kiričenka ten jautėsi laisvesnis nei Lietuvoje.

„Ten pats planuoji savo darbą, misijos vadovas tik skatina. Tai visai kito lygio darbas, nesi vien tik vykdytojas, esi ir kūrėjas. Ten esi laisvas. Lietuvoje kiekviename žingsnyje turi po tris instrukcijas ir kartais tos instrukcijos prieštaringos“, – kalbėjo vyras.

REKLAMA

Regis, gyvenimas Afganistane jam buvo kaip medumi pateptas. Negi nebuvo silpnumo akimirkų? „Silpnumo akimirkų būna, kiekvienas su stresu kovoja kaip moka. Bet didžiausias sunkumas ne pavojus, o rutina“, – sakė Sergejus.

Labiausiai ilgėjosi žmonos

Jau daugiau nei du mėnesius vyras vėl namie. Per trejus metus, kol buvo Afganistane, jo sūnus ir duktė pradėjo savarankišką gyvenimą, gimė anūkė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Gal ir norėčiau vėl kur lėkti, bet nelėksiu, jau neverta. Slėgė tas vienatvės jausmas. Buvo ten ir latvis, ir estas, bet jie išskrido. Buvo vyrų iš kitų šalių, jie normalūs vyrukai, bet vis tiek kitokie. Jau pavargau. Nusibodo. Reikia su šeima pabūti. Labiausiai man trūko žmonos. Mes su žmona juk nejaunėjame. Reikia daugiau laiko skirti savo šeimai. Čia namai“, – tik akimirkai į sentimentus leidosi vyras. Ir tuoj linksmai pridūrė: „Dabar Vilniuje nervina spūstys. Afganistane irgi yra tokia problema, apskritai ten visi bet kaip važinėja, bet ten tai nenervina, nes ta šalis – ne tavo“.

Zita Voitiulevičiūtė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų