Šio straipsnio antraštė daugumai skaitytojų greičiausiai sužadino asociacijas su kokios nors pjesės iš absurdo teatro repertuaro pavadinimu. Iš tikrųjų, šiuo atveju, viskas žymiai paprasčiau. Rutuliuojant pasakojimą nuosekliai pradėti reikėtų kaip tik nuo mėsainio. Tiksliau – nuo JAV prezidento Barack Obama ir viceprezidento Joe Baiden, kurie sukūrė savotišką precedentą (ne pernelyg originalu, bet vis vien), kai vieną dieną nusprendė papietauti ne Baltuosiuose rūmuose, o vienoje netoli Arlingtono esančioje mėsainių užkandinėje. Apie tai pranešusios žiniasklaidos priemonės akcentavo, jog B. Obama ir J. Baiden nesinaudojo jokiomis privilegijomis – stovėjo bendroje eilėje, o laukdami savo užsakymo sėdėjo nusiėmę švarkus. Šiam, iš esmės, bereikšmiam įvykiui buvo skirtas gana didelis dėmesys – jis tapo savotiška „simboline naujiena“.
B. Obama ir mėsainio istoriją galima interpretuoti skirtingai. Tikriausiai lygiai taip pat kaip atsiras žmonių pasidžiaugsiančių dėl naujojo JAV prezidento „artumo paprastiems piliečiams“, taip atsiras ir tų, kurie žvelgs giliau ir teigs, jog tai tiesiog gerai suplanuota viešųjų ryšių akcija. Kaip ten bebūtų, svarbu konstatuoti, jog Amerikos politinė sistema leidžia padaryti tokį ar panašų – kad ir reklaminį – žingsnį. JAV politinėse tradicijose yra plačiai praktikuojamas „bendravimo su žmonėmis“ principas – kandidatai į aukštus politinius postus (pavyzdžiui, valstijos gubernatoriaus) dažnai dalyvauja visuomeninėse susirinkimuose, bando asmeniškai paspausti ranką kuo didesniam skaičiui potencialių rinkėjų, savotiškai perkeldami rinkiminės kompanijos klausimus į privataus tarpasmeninio bendravimo erdvę.
Galima pastebėti, jog kuo laisvesnė ir demokratiškesnė šalis, tuo mažesnis ir lengviau įveikiamas yra atstumas tarp plačios visuomeninės erdvės ir siauresnės valdžios erdvės. Tokiose šalyse valdžios vyrus ir moteris charakterizuoja aktyvus asmeninis dalyvavimas skirtingose erdvėse. Kaip pavyzdį galima pateikti taip pat neseniai įvykusį maištą Muchrovanio kariniame dalinyje Gruzijoje. Šalies prezidentas Michailas Saakašvilis asmeniškai dalyvavo derybose su maištininkais. Žinoma, ir čia gali atsirasti skeptikų, kurie tvirtins, jog maištas dalinyje nebuvo rimtas ar apskritai buvo inscenizuotas, o Gruzijos prezidentas tik pasinaudojo proga pasipuikuoti. Kaip ten bebūtų, M. Saakašvilis, deklaruojantis, jog veda savo valdomą šalį demokratijos ir laisvės keliu, visai neblogai yra įsisavinęs vakarietiškos politinės kultūros principus, kurių vienas yra „tiesioginio dalyvavimo įvykyje“ principas.
Kita situacija pastebima valstybėse, kurios eina teisių ir laisvių suvaržymo keliu. Tokiose šalyse politinės scenos veikėjai tampa savotiškais „nepasiekiamais aukštybių gyventojais“. Ar mes galime įsivaizduoti, pavyzdžiui, Vladimirą Putiną asmeniškai vietoje – operatyviniame štabe – bandantį išspręsti Nord-Osto ar Beslano situaciją? Žinoma, iš valstybės vadovo būtų nekorektiška reikalauti pačiam mautis neperšaunamą liemenę, imti ginklą ir eiti vaduoti įkaitus, tačiau tokių, visą naciją apimančių, tragedijų akivaizdoje šalies vadovas galėtų ir turėtų būti labiau žmogiškas, pasistengti išreikšti tikrą, o ne dirbtinę užuojautą tragedijos aukoms (Rusijoje jau tapo anekdotu frazė „ji paskendo“, kuria V. Putinas savo laikų vienam Vakarų televizijos kanalui apibūdino visą situaciją su avariją patyrusiu povandeniniu laivu „Kursk“).
Žinoma, reikia paminėti, jog Beslano atveju V. Putinas visgi pasirodė tragedijos vietoje. Jau po mokyklos šturmo naktį, lydimas būrio žurnalistų, jis aplankė miesto ligoninę, į kurią buvo paguldyti sužeisti vaikai. Man asmeniškai tai visiems laikams liks nevykusia ir neskoninga viešųjų ryšių akcija, nes aš niekaip negaliu suprasti esminio dalyko – kodėl vaikų, ką tik išgyvensių įkaitų dramos pragarą, aplankymą negalima buvo nukelti dienai arba nors atsisakyti naktinio apsilankymo metu būrio žurnalistų su telekameromis, apšvietimo įrangos ir pan.? Šiuo atveju B. Obama apsilankymas užkandinėje atrodo žymiai žmogiškesnis ir nuoširdesnis. Žinoma, čia kalba eina apie du įvykius, kuriuos lyginti būtų visiškai nekorektiška. Tiesiog pažymėsiu, jog politinė viešųjų ryšių akcija su, sąlyginai pavadinkime, „B. Obama ir mėsainiu“ atrodo žymiai geriau nei akcija „V. Putinas ir Beslano vaikai“, nes ji bet kuriuo požiūriu niekam nepakenkė.
Viktor Denisenko
