Brigita, fraktalai – rodos, keistas, negirdėtas žodis. Kokios jo ištakos?
Žmonėms galbūt mandras šis žodis, tačiau iš tikrųjų mes esame jį girdėję, kad ir per žinias, pvz., Seimo frakcija. Ir čia mes girdime tą žodį – fraktalas. Kaip terminą šį žodį įvedė praeito amžiaus mokslininkas Benua Mandelbrot. Fraktalai atėjo iš fizikos, matematikos srities, ši piešimo technika sujungia netaisyklingas formas. Mane domina mokslas, įdomu, kaip kuria gamta, nes ji chaoso nekuria. Mes nuolat grožimės ja, nes ji – neišsenkantis pasimėgavimo, pasigėrėjimo šaltinis. Iš tiesų buvo pastebėta, kad gamta kuria pagal tam tikrą dėsningumą, tai yra – detalė atspindi visumą. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, paimi medžio lapą, tai jis atspindi visą medį, struktūrą, kurioje jis yra. Ir taip yra visur. Žmogaus kūnas – ne išimtis, pavyzdžiui, plaštaka yra mažytė žmogaus kūno kopija: galva, dvi kojos, dvi rankos. Visi atitinkantys taškai. Taip kuria gamta.
Taip, dažnai
Kartais
Labai retai arba niekada
Fraktalinis piešimas, fraktalinis piešinys. Kokia tai technika?
Fraktalinis piešimas tiesiog perima visą fizikos ir matematikos idėją. Čia gražiai persipina psichologija, mokslas ir menas. Fraktalinis piešinys piešiamas užmerktomis akimis. Tas piešinys – it mūsų gyvenimo detalė, tarytum didelio medžio tasai mažytis namas. O detalė atsispindi visumą. Ir ji atsispindi mūsų gyvenime. Piešinys tampa perskaitomas. Nuostabus dalykas – tas, kad keisdami detalę mes pakeičiame visumą. Šiuo atveju galima rasti sąsajų ir su Rytų filosofijomis. Man labai gražu, kai viskas jungiasi, o ne kai viskas skirtinga.
Kuo įprastinė dailė skiriasi nuo fraktalų piešimo? Koks skirtumas tarp šių menų? Ar fraktalai su piešimu, daile koreliuoja, ar tai vis tiek – savita technika ir griežtos ribos?
Pradinis variantas, kai autorė kūrė šitą metodiką, – piešinys yra kaip brėžinys, skirtas greitai žmogaus būsenai diagnozuoti. Autorė šį metodą kūrė kaip terapiją apie žmogaus būseną, kaip ją nustatyti šiuo momentu ir kaip ją koreguoti. Ir čia yra pati metodo šerdis. Bet šitas metodas toliau vystosi ir atsiranda vis naujų šakų. Atsirado tokios sritys, kaip, pavyzdžiui, meninis fraktalų piešimas, kur mes terapijos tikslo nesiekiame, mes tai darome dėl grožio, malonumo, saviraiškos. Kiekvienas fraktalinis piešinys gali būti skirtingos paskirties: diagnostinis, korekcinis, meninis, ar skirtas kažkokiam tikslui, pavyzdžiui, sveikatai pagerinti. Čia priklauso nuo idėjos. O jei žiūrėtume į meninius piešinius, kuo fraktalai skiriasi nuo tapybos, grafikos ir taip toliau, tai skirtumas tas, kad fraktalistui nereikia mokėti piešti. Privalumas, jeigu tu nemoki, nes jeigu moki, turi nugalėti tam tikrą barjerą „kaip iš tikro turi būti“. Šiuo atveju linija yra brėžiama užmerktomis akimis. Pradinė idėja – kad protas netrukdytų, nes jis nuolat testuoja: o tu čia gražiai pieši? O tu čia teisingai pieši? O tu taip pat gražiai pieši, kaip tavo kaimynas? O tu gerai pieši? Visa tai labai trukdo. O čia ranka turi savo krūvį, turi tam tikrą patirtį, kuri yra viduje, ir ji kažkaip tuo metu juda. Ant lapo mes klojame save. Paskui gauta struktūra yra spalvinama. Labai gražiai paprašome protą iš chaoso padaryti kažką gražaus.
Kaip Jūs atradote fraktalizmą ir fraktalinį piešimą?
Aš į ją tiesiog pakliuvau. Jei kas nors tiki atsitiktinumais, tai – atsitiktinumai. Tačiau atsitiktinumų nebūna be priežasties. Kiekvienas mūsų įvykis – kažkoks praeitų veiksmų rezultatas. Turiu dizainerės išsilavinimą, baigiau drabužių dizainą. Tuo metu ir mano karjera pakankamai gerai klojosi: dirbau siuvimo įmonėje, viskas buvo gerai, ir šeima, ir vaikelis gimė – atrodytų, viskas – pagal planą. Ir tie pokyčiai (aš jų neplanavau) prasidėjo tada, kai mirė mano tėvelis, 2003 metais. Jis buvo man ypač artimas žmogus, bene pats artimiausias, ir mirė labai staigiai, ant mano rankų. Ištiko insultas. Mane tai labai sukrėtė, tapau neatpažįstamas žmogus, ištisai verkiau. Tai buvo pirmoji mirtis, kurią mačiau. Draugai sakydavo: „Mes negalime tavęs atpažinti...“ Jie ir pakvietė mane į Tanzilios Polujachtovos seminarą. Galvojau, labai įdomu: atvažiuoja kažkokia moteris iš Rusijos ir mane, diplomuotą dizainerę, mokys piešti. Ačiū, ne. Bet draugai neatlyžo, ir aš nuėjau. Pradžioje – su dideliu nepasitikėjimu.
Kas Jums labiausiai patiko, įtraukė?
Man patiko to viso seminaro atmosfera. Pradėjau piešti, ir kažkaip mane įtraukė, pradėjau kažką matyti... mane visiškai įsiurbė tas piešimas. Piešėme 21 piešinio ciklą. Kažkur ties 13 piešiniu man kažkas atsitiko, aš vėl pradėjau matyti spalvas, vėl džiaugtis gyvenimu, viskas pradėjo patikti. Pradėjau matyti kažką piešiniuose ir pajutau, kad gyvenimas vėl sugrįžo. Aš patikėjau piešiniais.
Kaip manote, Jūs ieškojote šių pokyčių, ar jie Jus „pasivijo“? Kokią veiklą šiandien laikote pagrindine?
Nieko nežadėjau keisti. Dirbau įmonėje, paskui vedžiau drabužių dizaino būrelį vaikams, pradėjau dirbti teatre: siūdavau kostiumus, projektuodavau. Turėjau įvairių projektų. Man ir taip buvo gerai. Piešimas, fraktalai, man padėjo išeiti iš depresijos po tėčio mirties. Rengiant antrą ciklą piešinių, įvyko lūžis: aš iš dailininkės, siuvėjos tapau, regis, sportininke, nes ryžausi viską pakeisti, ir tapau jogos mokytoja. Bet ir šiuo atveju „kalti“ piešiniai: piešiant tu geriau jauti save, jauti, kas tau geriausiai tinka, koks yra tavo kelias, koks tu esi. Tu tiesiog turi laiko būti su savimi, nes piešinys yra abstraktus, tiesiog kaip meditacija tam tikroje tavo erdvėje. Taip bendrauji su pačiu savimi. Ir daug geriau save pajauti – tą potencialą, galbūt jėgą, kuri slypi tavyje, tada sukaupi tą drąsą, supranti, kad nori viską pakeisti, nes esi išsisėmusi esamose veiklose, nors jos gal ir gerai sekasi. Šiandien, atrodo, kad mano pagrindinė veikla yra mokyti jogos, bet iš esmės joga ir piešimas koreliuoja. Kartais manęs klausia, kaip čia jus pristatyti? Kaip jogos mokytoją ar dailininkę? Čia nėra jokios priešpriešos, nes tai yra saviugdos, tobulinimo technikos ir keliai. Na, tiesiog sėdi ir medituoji, kitą kartą – sėdi ir pieši. Abi veiklos papildo viena kitą.
Fraktalizmas, fraktalai, rodos, toks nišinis, dar neatrastas menas. Ar tai – tiesa?
Dabar kroatams kartu su slovėnais pavyko išleisti knygą anglų kalba apie šį meną. Aš ir svajoju išleisti savąją, skirtą anglakalbei auditorijai. Ir tai, aš tikiuosi, yra žingsnis į pasaulį. Kai kuriose šalyse apskritai nieko nežino apie fraktalus. Rusijoje populiaru, nes ten gyvena metodo autorė, pas mus labai prigijo, nes šis menas artimas lietuvių charakteriui: sėdi, pieši, ypač tamsiuoju metų laiku labai tinka ir atpalaiduoja. Latvijoje neprigyja. Balkanuose labai entuziastingai priėmė. Juodkalnijoje, Serbijoje ir, rodos, Olandijoje bei gretimose šalyse. Ten plečiasi po truputėlį. Amerikoje vis bandau tuos sodinukus pasodinti, bet ten vėlgi kita kultūra, kitaip priima, nori greito rezultato, supranta, kad čia šiek tiek reikia padirbėti prie to užmerktų akių piešinio. Šis menas labai palankus žmogui: ekologiškas, nieko daug nereikia pirkti, tik peštukai, popierius, pagrindas, ir drožtukas. O gėris gali gimti labai didelis, na, ir tu gali būti pats su savimi, atrasti save, įsiklausyti. Tai lyg grįžimas į save. Apskritai kūryba – vienas didžiausių malonumų.
Visgi šios veiklos atrodo tokios skirtingos, save atiduodate kitiems. Ką atradote šiuose abiejuose menuose – jogoje ir fraktalizme?
Veiklos nukreiptos į kitus, bet ir man daug duoda. Žinoma, svarbu, kad žmogui patiktų kažkas, kažkokia veikla ir dalykas, tada jis ir padeda. Aš užsiimu HATHA joga. Nuo to laiko, kai intensyviai pradėjau užsiimti joga, kur kas pagerėjo mano sveikata. Fiziškai jaučiuosi daug stabilesnė, stipresnė. Buvau labai ligotas vaikas, laikiau save labai silpna, ir iš tėvų jaučiau tą perdėtą globą. 2004 m., kai pradėjau jogos trenerės praktiką, nebuvo daug studijų Vilniuje, ir aš pirmiausia turėjau žmonėms įrodyti, kad jie patikėtų, jog jie gali pas mane lankyti, kad joga veikia ir padeda. Aiškindama pozas, darydama asanas, mokiausi kalbėti, žodį pasakyti per lyderystę, vesti žmones, ir jiems iki dabar tai patinka, joga įkvepia, pildosi jų kažkokia gyvenimo prasmė. O piešimas – mano prigimtis ir mano specialybė. Čia yra mano raiška, aš negaliu be to. Keletą metų piešiau pati sau, iš idėjos, paskui pradėjo rastis mokinių. Turiu tokią simbolinę mokyklą, „Brigitos fraktalai“, kviečiu visus, norinčius mokytis. Prieš karantiną Vilniuje ir Kaune susirinkdavo nuolatinės grupės, mokslas trukdavo apie pusę metų. Čia mokiniai sužinodavo, kaip skaityti fraktalinius piešinius, kaip kurti meną, pasitelkiant šį metodą, ir kitų subtilybių. Vėliau pamokos persikėlė į nuotolį, labai išsiplėtė kurso geografija, prisijungė net mokiniai iš Norvegijos, Čikagos, Vokietijos. Mokymus vedu lietuvių kalba.
Atrodo, Jūs – labai optimistiškas žmogus. Kas yra Jūsų inspiracijos? Kur ieškote įkvėpimo? Ar Jums jo reikia?
Neneigiu, kad būna ir blogų dienų, būsenų. Mes, aišku, visi mokame labai pasirodyti, kokie esame geri, gražūs, bet kai kalbu apie mėgstamą veiklą, aš negaliu kitokia būti, man neišeina kitokiai būti, nes ji – mano didžiausias įkvėpimas. Vis tik būna ir blogų momentų. Suprantu, kai ateina kažkoks ramybės laikotarpis. Paprastai leidžiu sau miegoti, kai man blogai. Kai išsimiegi, tada viskas kitaip atrodo. Aišku, būna, kad ir jėgų labai nebūna, bet pradedi piešti, ir iš karto, atrodo, kad tau kažkokį šaltinį atveria. Kuo daugiau atiduodi – tuo daugiau pilasi. Man neretai keista klausytis pasakymų „toksiški santykiai“, kad reikia uždaryti „negerus“ žmones, kurie siurbia jėgas. Man atrodo, kad visi žmonės yra geri. Vienų kančia didesnė, kitų – mažesnė. Supranti, kodėl jis taip elgiasi, ir tada ant jo nepyksti. Ir sąmoningumas – svarbu. Apskritai mano siekis – ne džiaugsmas, o ta vidinė giedra, ramybė. Tokia mano „etaloninė“ būsena. Man patinka liūdesys, nes tai labai kūrybinė būsena. Juk gražiausios dainos tik iš to parašytos. Stengiuosi suprasti, kas vyksta ir ko aš noriu, ir tada daug lengviau iš tų negatyvių būsenų save ištraukti. O kai kada tenka pabūti, iškentėti, išlaukti, kantrybės pasisemti.
Ar turite kokių neįgyvendintų svajonių, tikslų?
Norėčiau, kad šitas metodas – fraktalų piešimas – pasiektų visą pasaulį. Man neįdomu fiziškai keliauti, mane labiausiai įkvepia kelionė per piešinius. Žinoma, norėčiau išleisti savo knygą anglų kalba, nes kol kas man nepavyko. Lietuviškai yra, o angliškai – ne. Ta knyga nėra visiškai komercinis projektas. Tai yra kažkokio etapo įprasminimas, ten sudėta patirtis. Jauti, kad ne šiaip kažkur išsiblaškei, o kažką nuveikei tuo laikotarpiu, ir su tuo susiję nauji žmonės, kurių atsirado įvairiose pasaulio šalyse, kurie nori bendrauti, draugauti, dalytis savo kūryba. Buvo seminaras su kolegomis kroatais, su kuriais iki šiol bendraujame, teko vykti į Juodkalniją, fraktalinio piešimo konferenciją. O apskritai man visko gana. Dabar savo dienas leidžiu sode.
Dėkojame už pokalbį!
Atraskite kūrybą:
#gerožodžiogalia
