Moteris viską, ką teko išgyventi, prisimena lyg šiandien – dieną, kai išgirdo diagnozę, spindulinio gydymo seansus, gyvenimo pokyčius, kurie atėjo kartu su diagnoze. Atsisakiusi chemoterapijos ir operacijos, Violeta daug dėmesio skyrė alternatyviems gydymosi būdams ir, sako ji, medicininio ir alternatyvaus gydymo kompleksas išgelbėjo jos gyvybę.
Pirmieji simptomai įtarimų nekėlė
Žvelgdama atgal į praeitį, V. Ilgūnė svarsto, kad ligos atsiradimui įtakos turėjo labai daug veiksnių, netgi vaikystė ir paauglystė – viskas dėjosi į vieną vietą.
Ir prieš išgirstant diagnozę aplinkybės greitai keitėsi – 7 mėnesį nėščia ji susikrovė daiktus ir išvyko gyventi į Norvegiją, gimus vaikui neturėjo žmonių, į kuriuos galėtų atsiremti – giminės liko Lietuvoje, tuometinis vyras daug dirbo, o ir svečioje šalyje viskas buvo itin nauja.
„Mano gyvenimas, kaip dabar suprantu ir žiūriu iš kitos pusės, visą laiką buvo paremtas stresu, nes mano vaikystė, paauglystė, jaunystė buvo stresinė, gyvenau konfliktiškame pasaulyje. Galbūt pati jį kūriau, bet tai nebuvo be priežasties. Manau, kad ilgai žmogus taip negali gyventi. Sako, visos ligos yra nuo streso. Manau, kad stresas padarė didelę įtaką šios ligos atsiradimui“, – svarsto V. Ilgūnė.
Galiausiai Violeta ėmė pastebėti, kad vis prasčiau jaučiasi, tačiau viską nurašė pogimdyviniam laikotarpiui – sąlygos buvo nelengvos, tad atrodė, kad dėl to vis mažiau jėgų.
„Buvo begalinis nuovargis, bet galvojau, kad tai susiję su buvusiu nėštumu, nes jis buvo labai sunkus, priaugau daug svorio, ilgai maitinau, o dar emigracija, beveik visą laiką buvau viena su kūdikiu, buvęs vyras daug dirbo, draugų neturėjau, kas padėtų taip pat. Bet viską nurašiau pogimdyviniam periodui“, – pasakoja pašnekovė.
Atsirado ir beprotiškas potraukis saldumynams, kas Violetai nebūdavo būdinga, kūną įvairiose netipinėse vietose nusėjo karpos:
„Nedidelių požymių buvo – energijos trūkumas, apatija, mieguistumas, bet kad būtų kažkokios problemos su rijimu, kraujavimas – to visai nebuvo. Atrodo, elementarūs požymiai, kurie gali pasireikšti kasdienybėje.“
Susirūpinti privertė iššokęs limfmazgis
Kurį laiką kamuojantys simptomai ėmė kelti įtarimų, tačiau nebuvo priežastimi kreiptis pas specialistus. Vis dėlto V. Ilgūnė sako prisimenanti dieną, kai rimtai sunerimo.
„Rugpjūčio pabaigoje per pietus lovoje maitinau kūdikį ir bemaitinant kairėje pusėje kakle staiga iššoko limfmazgis. Tai buvo požymis, kad tai gali būti vėžys, nes vėžinės ląstelės pradėjo kauptis limfmazgyje“, – savo istorija dalinasi Violeta.
Iškart puolusi internete ieškoti, kokia gali būti iššokusio limfmazgio priežastis, moteris prieš akis išvydo 3 galimus variantus:
„Nuojauta, kad tai vėžys, pas mane buvo, kadangi perskaičiau, kokios gali būti to priežastys – tuberkuliozė, vėžys ir skydliaukės problemos. Atmečiau kitus du variantus, vidinė nuojauta sakė, kad tai vėžys.“
Nuskubėjusi pas medikus, po apžiūros vien pamačiusi gydytojo reakciją moteris sako supratusi, kad diagnozė nebus lengva, o gavusi siuntimą į Universitetinę ligoninę biopsijai išgirdo baisią žinią – paskutinės stadijos ryklės vėžys.
„Tuo metu dar nemokėjau norvegų kalbos, buvo pasamdyta rusakalbė vertėja. Man buvo šokas, pradėjau verkti, klykti, rėkti, kad tai nesąmonė. Juk man tik 37-eri. Iš pradžių buvo mintis, kad vertėja neteisingai išvertė, įsivėlė klaida“, – lemtingą dieną prisimena ji.
Ant rankų – dar nė vienerių nesulaukęs sūnus, o čia lyg žaibas iš giedro dangaus ir vėžio diagnozė. Ir gydymas buvo nelengvas, diena iš dienos teko keliauti į spindulinį terapiją.
„Visi švitinimai atlikti, nuo pirmadienio iki penktadienio. Po 2–3 savaičių mane paguldė į ligoninę, nes pradėjo labai kristi svoris. Po to, kai darė tyrimus, jie parodė, kad auglys susitraukė, bet limfmazgis beveik nesumažėjo, gydymas nedavė rezultato“, – pasakojo V. Ilgūnė.
Ieškojo kitų gydymo būdų
Spindulinis gydymas nepraėjo be pasekmių – kadangi buvo švitinamas apatinis žandikaulis, sutriko seilių gamyba, ko pasekoje, burnoje kaupiasi bakterijos ir pastoviai genda dantys. Dėl to kas kelis mėnesius tenka keliauti pas stomatologą ir stebėti, ar dantų būklė neprastėja.
Chemoterapijos ji atsisakė – nors nežinojo, ji duos rezultatus ar ne, bijojo dėl savo sveikatos dėl turimos inkstų patologijos. Auglio ir limfmazgio šalinimo operacijos ji taip pat atsisakė – limfmazgis buvo per arti peties nervo, tad bijojo, kad jį pažeis.
Tuo metu Violetos kelyje pasitaikė žaliavalgė, o jos idėjos ir gyvenimo būdas sužavėjo. Šiandien moteris sako, kad galbūt viską būtų dariusi kitaip, bet tada priėmė sprendimą išbandyti bet ką, kas tik galėjo padėti.
„8 mėnesius visiškai nieko saldaus neturėjau burnoje, mano vienintelis vaisius buvo citrina, vartojau daug įvairių papildų, atsisakiau pieno produktų, miltų, duonos, bulvių, baltųjų ryžių.
Buvo labai sunku, kadangi žaliavalgiavau žiemos metu, Norvegijoje, man buvo be galo šalta, numečiau daug svorio, galiu sakyti, kad liko kaulai ir skūra. Naudojau kajeno pipirą, imbierą, visus aštrius prieskonius, kurie pakeltų tonusą, trindavau odą visokiais mišinėliais – kokoso aliejus, kajeno pipiras, cukrus, kad man būtų šilta“, – nelengvą etapą prisimena moteris.
Keitėsi ne tik mityba, bet ir vidus – gyvenime atsirado Rytų filosofija, meditacijos, mantros, maldos. Dar vienas dalykas, kurį Violeta rekomenduoja visiems – vizualizacijos:
„Vizualizavau, kad aš sveika, kad auginau sūnaus vaikus, anūkus, esu sena. Stengiausi galvoti pozityviai. Dingo bėgimas, lėkimas, draskymasis dėl materialinių gėrybių – nuspaudi stabdį.
Kai išgirsti tokią diagnozę, sustoji, būni čia ir dabar, nors tai sunku, kai turi vaikus, finansines problemas, kurių tuo metu netrūko. Bet sergančiam žmogui reikia atrasti laiko sau.“
Liga – galimybė keistis
Paklausta, kaip į tokius gydymosi būdus žiūrėjo medikai, moteris atvirauja – kai ko jiems nesakė, o jei ir pasakydavo, jai visada leisdavo rinktis. Ir šiandien, kai jau šešerius metus yra sveika ir nebereikalinga pastovi gydytojų priežiūra, ji tvirtina, kad padėjo viskas, ką bandė:
„Manau, kad viso mūsų fizinio, mentalinio, emocinio ir intelektualinio kūno sąjunga, buvimas čia ir dabar ir klasikinis gydymas davė rezultatą. Galbūt esu gimusi po laiminga žvaigžde, tikiu, kad mūsų gyvenimuose nėra atsitiktinumų, viskam yra priežastys ir pasekmės.“
Dar tik pradėjus spindulinį gydymą, Violeta įkūrė „Facebook“ grupę „Išsigydžiau vėžį“, nors pati buvo tik gydymo kelionės pradžioje. Sako, tuomet ieškojo bet nerado žmonių, su kuriais galėtų dalintis patirtimis.
„Gal pasakysiu drastiškai, bet mano nuomonė, kad kiekviena liga yra galimybė keisti savo gyvenimą. Kaip bebūtų skaudu tai girdėti, bet tai yra šansas keistis.
Rytų filosofija teigia, kad onkologija ir kitos rimtos ligos ateina ne veltui, tai reiškia, kad žmogus gyvena ne taip. Tai nėra mirties nuosprendis, tai tik galimybė keistis į gerą“, – sako V. Ilgūnė.
Moteris sako visuomet pykdavusi, kai žmonės sakydavo „pasveiksi, viskas bus gerai“, nors nė neįsivaizdavo, ką jai teko išgyventi. Viskas daug kompleksiškiau, o praėjusi ir šiltą, ir šaltą, ji siunčia žinutę likimo sesėms ir broliams:
„Reikia ieškoti tikėjimo, vilties, nusistatyti tikslą, vizualizuoti, kad jau esi sveikas, tai daryti kiekvieną rytą. Gyventi pozityvų, kiek tai įmanoma, gyvenimą ir būti tarp sveikų, pozityvių žmonių.“
Sveikti padeda ir mintys
Violeta sako, kad jai pasveikti padėjo ne tik medikų paskirtas gydymas, bet ir tinkamas nusiteikimas, įvairios taikytos praktikos, pavyzdžiui, vizualizacija.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, psichiatras Martynas Marcinkevičius teigia, kad išties mūsų minčių galia yra begalinė ir pacientui, kuris nusiteikęs kovoti, nepasiduoda ligai, sveikti yra lengviau.
„Dar Hipokratas sakydavo savo pacientams, kad esame trise – gydytojas, pacientas ir liga. Jeigu mes, gydytojas ir pacientas, būsime vienoje pusėje, visada nugalėsime ligą, bet jeigu pacientas bus ligos pusėje, vienas gydytojas prieš du nieko negalės padaryti“, – sako M. Marcinkevičius.
Jis pažymi, kad gydant daugelį sunkių ligų, taikomas biopsichosocialinis modelis, tačiau biologinį, psichologinį ir socialinį aspektus taikant atskirai, tai neduoda rezultatų.
Tai reiškia, jog liga turi būti gydoma biologiniu lygmeniu, vaistais ar terapijomis, pacientas turi būti psichologiškai stiprus, nepasiduoti ligai, kelti savo optimizmą ir viltį, taip pat įtraukiami ir socialiniai veiksniai – tai, ką žmogus dar nori pasiekti, artimųjų palaikymas:
„Onkologinių ligų atveju mes turime dažnai sutikti, kad, vis tiek, kiek mes begydytume išorinėmis ir biologinėmis priemonėmis, svarbu ir kaip pats organizmas kovoja su vėžinėmis ląstelėmis. Kaip organizmas kovoja labai priklauso nuo žmogaus nusiteikimo ir noro nugalėti ligą, optimizmo, kad jis nugalės.
Dažnai žmones motyvuoja savitaigos dalykai, optimizmo kėlimas, tikėjimas, kad įveiksi ligą, bet dažnai daug įtakos turi socialiniai veiksniai, pavyzdžiui, turiu užauginti vaikus iki mokyklos ar studijų baigimo, sulaukti anūkų – taip žmogus įtikina save, kad turi padaryti tai, išgyventi, nepasiduoti.”
Kalbėdamas apie psichologinio aspekto išpildymą, M. Marcinkevičius sako, kad vieno recepto, kuris tiktų visiems, nėra – kiekvienam tinka skirtingi, individualūs būdai. Galima dirbti su specialistais, tačiau galima dirbti ir pačiam su savimi, savo mintimis, kelti optimizmą, viltį, o tai suteikia jėgų kovoje su liga.
Pradedu šią dieną su dangaus jėga,
Saulės spinduliu, mėnulio šviesa,
Ugnies liepsnojimu, žaibo žybsniu,
Vėjo gusiu, jūros giluma, žemės tvirtumu, uolos stiprybė.
Linkiu jums viso to.
