Neseniai baigėsi Lietuvos futbolo sezonas, kuris įsiminė ne tik „Ekrano“ triumfu A lygoje, bet ir neįtikėtinai brandžiu nacionalinės futbolo rinktinės žaidimu 2010-ų metų pasaulio čempionato atrankoje. Laukdami naujų mūsiškių kovų ir, be abejo, pergalių, trumpai apžvelgiame pagrindines pagerėjusio lietuvių žaidimo priežastis.
Po apšilimo prieš Moldovą ir lengvos pergalės rezultatu 3-0 Lietuvos rinktinė su nauju vyriausiuoju treneriu, Jose Couceiro, priešakyje stojo į pirmus mūšius su išties rimtais varžovais: Rumunija bei Austrija, 2008 metų Europos čempionato dalyvėmis. Rezultatai stulbinantys: rumunai įveikti 3-0 svečiuose, austrai 2-0 namie, Farerai 1-0 namie. Gaila, kad skaudžiai pralaimėjome Serbijoje, tačiau faktas yra tas, kad po 4 rungtynių turime 9 taškus, - tai labai neįprasta. Reikia pažymėti, jog šios pergalės nebuvo joks atsitiktinumas, o brandesnio žaidimo ir trenerio pasikeitimo pasekmės. Kas lėmė šiuos džiuginančius pokyčius aikštėje?
Visų pirma, buvo pakeista taktinė schema. Iš tradicinės 4-4-2 pereita prie 4-5-1. Tai leido turėti daugiau žaidėjų aikštės viduryje ir labiau spausti varžovus ginantis, ilgiau laikyti kamuolį, kontroliuoti aikštės vidurį ir patį žaidimą. Be to, 3 vidurio saugai suteikė daugiau laisvės mūsų kraštiniams saugams, kurie galėjo mažiau rūpintis gynyba ir užsiimti puolamaisiais veiksmais, nes juos gynyboje pavaduotų vienas iš vidurio atraminių saugų. Juo labiau, pasižiūrėję į rinktinės sudėtį pastebėsime, kad turime daug patyrusių vidurio saugų: D. Šemberas, A. Kšanavičius, puikiai rinktinėje debiutavęs L. Pilibaitis, M. Kalonas, M. Savėnas. O kiek turime aukšto lygio puolėju? Danilevičių ir galbūt Veličką. Daugiau, deja, nieko. Jankausko dienos jau praeity, Poškus niekaip negali išsigydyti traumų ir susirasti pastovaus klubo, todėl ir įgauti optimalią formą jam sunku, Radzinevičius apskritai negauna progų pasireikšti rinktinėje, o A lygoje kol kas realiai į nacionalinę rinktinę pretenduojančių puolėjų nėra. Tad žaidimo schemą keisti iš 4-4-2 į 4-5-1 tikrai buvo logiška.
Antra, mūsų rinktinė žaidžia organizuotai ir laikosi žaidybinės disciplinos. Anksčiau, A. Liubinsko laikais, komanda nuo pat rungtynių stengėsi kuo greičiau įmušti įvartį, atakos buvo padrikos, buvo daug techninio broko, žaidėjai pernelyg skubėdavo. Tačiau atėjus J. Couceiro vaizdas pasikeitė. Dabartinis žaidimas prasideda „nuo gynybos“, pernelyg neskubant, stengiamasi laikyti kamuolį ir taip susikurti progą pelnyti įvarčiui. Aikštėje matėsi, kad kiekvienas žaidėjas žinojo savo užduotis ir susikoncentruodavo ties jų vykdymu, ir žymiai rečiau pasitaikydavo atvejų, kai paliekama tuščia zona atakoje ar gynyboje. Verta atkreipti dėmesį, kad beveik kiekvienoje atakoje lietuviai atlikdavo beveik po 10-15 perdavimų, - anksčiau tai atrodė kaip utopija. Taigi mūsų rinktinės žaidimas tapo brandesnis.
Dėl taktinės schemos pakeitimo ir organizuotumo pagerėjo komandos gynyba. Kadangi saugų skaičius išaugo iš 4 į 5, priešininkams, įžengus į mūsų aikštės pusę, būdavo sunku regzti atakas. Nuo kiekvieno puolančios komandos žaidėjo lietuviai neatsitraukdavo daugiau nei per metrą, todėl šiam gavus kamuolį jį užpuldavo mažiausiai du lietuviai, o labai dažnai priešų atakos būdavo nutraukiamos aikštės viduryje, tuomet galėdavome kontratakuoti. Geresnė gynyba davė daugiau laisvės krašto saugams, ir tai buvo matyti stebint puikius D. Česnauskio bei S.Mikoliūno individualius pasirodymus prieš austrus ir rumunus. Jie sukūrė daug progų, pats Mikoliūnas pelnė įvartį į Rumunijos vartus, todėl jų indėlis yra milžiniškas sėkmingam rinktinės žaidimui.
Kitas gana netikėtas dalykas yra komandos rezultatyvumas. Jau seniai mūsų komanda per 4 rungtynes nepelnė 6 įvarčių (turiu omeny atranką į 2010m. pasaulio čempionatą). Nors daug progų neturėjome nei prieš austrus, nei prieš rumunus, kuriems įmušėme atitinkamai 2 ir 3 įvarčius, tai žymi tobulėjančią sukuriamų progų realizaciją. Kodėl įvyko toks pokytis puolime? Turbūt tai reiktų sieti su pakitusia žaidimo filosofija. Puolėjai, tiksliau T. Danilevičius, nebejaučia spaudimo, įgavo daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, o tai padeda jam žaisti ramiau, išmintingiau ir daryti mažiau klaidų. Verta paminėti ir individualų žaidėjo meistriškumą.
Be šių teigiamų pokyčių, deja, matome ir tam tikrų minusų, kurie ypač išryškėjo žaidžiant prieš Serbiją, kuriai Lietuva pralošė 0-3. Mūsų žaidėjai atsakingoms rungtynėms dar nėra pasiruošę psichologiškai. Prisiminkime, kas įvyko, kai lietuviai praleido pirmą įvartį prieš serbus. Pralaimėdami 0-1, žaidėjai pasimetė: darė daug netikslių perdavimų, skubėjo atakuodami, žaidė neapgalvotai, buvo daug techninio broko. Dar daugiau, kai Lietuvos futbolininkai įmušė antrą įvartį rumunams ir austrams, mūsų žaidėjai atsipalaidavo ir žaidimas išsiderino, ypač tai atsiliepė mūsų gynybai. Austrai buvo rimtai užspaudę Ž. Karčemarsko vartus ir vos nepelnė įvarčio. Tad viena iš sričių, kurioje J. Couceiro reikia ypatingai pasistengti, yra komandos psichologinis pasiruošimas.
Kitas neigiamas dalykas yra prastas komandos fizinis pasirengimas, kuris buvo labai pastebimas rungtynėse prieš Serbiją. Lietuvos rinktinės futbolininkai pralaimėdavo daug dvikovų, nespėdavo paskui greitus krašto saugus (ypač serbų Milaną Krasičių), todėl buvo priversti nemažai prasiženginėti savo aikštės pusėje prieš serbus ir rumunus, o greitos serbų atakos išmušė lietuvius iš vėžių. Dažnai mūsiškių atakų tempas buvo per lėtas, kad būtų galima sukurti progų įvarčiams. Blogiausia yra tai, kad geras fizinis pasirengimas reikalauja daug nuoseklaus ir sunkaus darbo, tad mūsų rinktinės štabas praktiškai negali pakeisti esamos situacijos. Gerinti žaidėjų fizinę būklę privalo jų klubai.
Kitą žaidimo elementą rinktinės treneriai keisti gali ir tą daryti reikia skubiai. Tai yra žaidimas standartinėse situacijose. Beveik visas oro dvikovas po kampinių arba baudos smūgių laimėdavo priešininkai (tiek austrai, tiek rumunai, tiek serbai). Daug pasako faktas, kad Lietuvos komanda praktiškai nesugebėjo išnaudoti standartinių situacijų ir sukurti pavojingesnių momentų, o serbai įmušė du įvarčius po kampinio. Mūsų žaidėjai oro dvikovose dažnai užleidžia poziciją, vėluoja, nesigina kibiai. Tai yra pati silpniausia mūsų komandos žaidimo grandis.
Galų gale išsipildė visų futbolo ekspertų pranašystės dėl Žydrūno Karčemarsko. Stokodamas kasdienės žaidybinės praktikos vartininkas pradėjo daryti jam nebūdingų klaidų. Jeigu su žaidimu „ant linijos“ - viskas tvarkoje (atrėmė 11m. baudinį, išgelbėjo komandą nuo daugybės pavojingų smūgių), tai jo veiksmai išėjus „iš vartų“ privertė sunerimti . Dažnai išbėgdavo per anksti, o kartais apskritai nepataikydavo į kamuolį. Belieka pasidžiaugti, kad ši problema jau yra sprendžiama, nes Ž. Karčemarskas paliko Maskvos „Dynamo“, kur trynė atsarginių suolą, ir ieško naujos komandos.
Kiek kitokios rungtynės vyko su Farerų salomis. Ištraukus burtus, Farerų salų strategams „ant popieriaus“ atrodė, jog vienintelė komanda, prieš kurią galima būtų išplėšti bent jau lygiąsias, yra Lietuva. Todėl rungtynės su mūsų tėvynainiais jiems buvo ypač svarbios. Lietuviams rungtyniauti su Farerais buvo ypač sunku dėl kelių priežasčių. Pirma, Farerai labai didelį dėmesį skyrė gynybai, nes stengėsi „ištempti“ nulines lygiąsias arba kontratakoje įmušti įvartį. Atakuojant lietuviams priešininkų baudos aikštelėje susigrūsdavo 8 ar net 10 jų futbolininkų. Antra, Farerai yra mėgėjų komanda, todėl lietuviams, kurie yra profesionalūs futbolininkai, yra labai sunku psichologiškai nusiteikti žaisti prieš tokią komandą ir atiduoti visas jėgas. Galbūt dėl to Couceiro vertėjo išleisti antrą sudėtį, nes meistriškumu ji tikrai pranoksta Farerus, o ir motyvacijos žaisti atsarginiai žaidėjai turi žymiai daugiau, kadangi nori ne tik laimėti, bet ir įrodyti, jog yra verti žaisti pagrindinėje sudėtyje. Bet nepaisant to greitas T.Danilevičiaus įvartis leido nusiraminti mūsų komandai, o Farerų salų komanda liko nepavydėtinoje padėtyje, nes buvo priversta atakuoti, kam nebuvo pasiruošusi.
Taigi vertinant mūsų rinktinės žaidimą, galima teigti, jog padaryta ženkli pažanga. Bet tai yra tik ledkalnio viršūnė. Ši sėkmė yra laikina. Anksčiau ar vėliau šios rinktinės žaidėjai baigs sportines karjeras ir kažkas turės juos pakeisti. Čia ir prasideda visos bėdos, mat kokybiškos pamainos neturime. Mūsų jaunimo rinktinės žaidžia apgailėtinai (galėtumėme išskirti nebent praėjusių metų U-19 rinktinės patekimą į antrą Europos čempionato atrankos etapą) ir jau sunkiai nugali Latvijos, Estijos komandas, o nuo Vokiečių ar Olandų „atsiima“ 5 ar 7 įvarčius. Jei nebus išspręsta kvalifikuotų trenerių trūkumo problema, pastatytos treniruočių aikštelės, o nacionalinėse pirmenybėse ir toliau vešės korupcija, ateityje mūsų žaidėjų lygis bus toks prastas, kad nepagelbės nei Couceiro, nei pats Mourinho.
Marijuš Antonovič, Visuomeninio jaunimo klubo valdybos narys
