Visuomenėje priimta, kad merginos imasi švelnesnei, ramesnei ir sėslesnei jų prigimčiai derančių dažnai su buitimi susijusių hobių, tokių kaip siuvimas, mezgimas, kulinarija, papuošalų gamyba ar saviraiškai galimybes teikianti veika, tokia kaip dainavimas, šokiai arba fotografija. Vis dėlto šiais lyčių lygybės laikais atsiranda ir drąsių merginų ne tik besidominčių technika bei automobilių sportu, bet ir nebijančių pasirodyti profesionaliose lenktynėse bei varžytis su vyrukais.
Artėjant trečiajam Lietuvos „drifto“ (šonaslydžio) čempionato etapui, šalies žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo žinia, kad Kačerginės „Nemuno“ žiede važiuoti ketina ir pirmoji mergina, baltą 3 serijos BMW vairuojanti Ieva Pečiulytė. Nors šia sporto šaka mėginusių užsiimti dailiosios lyties atstovių šalyje jau buvo, nė viena jų taip ir nesudalyvavo oficialiose varžybose. Iki šiol.
Ieva Pečiulytė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Kaip sakė pati čempionato debiutantė, šalia užsispyrimo, kuris yra būtinas bet kuriai merginai, mėginančiai prasibrauti į vyrų dominuojamą automobilių sportą, labai svarbus ir artimųjų palaikymas. „Jei ne mano draugas, ‒ padaro trumpą pauzę I. Pečiulytė. ‒ Greičiausiai kaip ir kitos merginos būčiau metusi šį užsiėmimą.“
Pirmosios merginos šalies „drifto“ čempionate atvejis išskirtinis ne tik tuo, kad ji ateina į sporto šaką, kuri yra sąlyginiai nauja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, o joje dailiosios lyties atstovės yra itin retos dalyvės. I. Pečiulytė ne tik sėda prie vairo, bet ir pati prisidėjo prie savo baltojo BMW bolido surinkimo bei toliau padeda jį tobulinti.
Kaip nutiko, kad susidomėjai būtent „driftu“?
Prie juodo „Mustang“ vairo – Ievos Pečiulytės sužadėtinis Ervinas Arnaszusas (nuotr. asm. archyvo)
Aš kaip ir dauguma važiuodavau į automobilių entuziastų susirinkimus prie „Hanner“ verslo centro netoli Lietuvos edukologijos universiteto. Ten pradėjau bendrauti su žmonėmis, kurie tuo užsiima. Vėliau, turbūt 2009 m., prasidėjo Kastyčio Aleknos rengiamos „drifto“ treniruotės. Nuvažiuodavau ten tai su vienais, tai su kitais draugais. Maždaug tuo metu susiformavo jauna komanda „Go Sideways“, kurioje buvo trys vaikinukai, vienas jų – mano draugas Ervinas Arnaszusas.
Išėjo taip, kad kiekvieną savaitgalį matydavau tik treniruotes, padangas, reikėjo pakrauti ir iškrauti įrangą, apskritai – dirbti. Toks laisvalaikio praleidimas man būdavo pats geriausias, nes aš fiziškai išsikraudavau. Aišku, namo grįždavau pavargusi, bet išėjus į darbą jausdavau, kad išties esu pailsėjusi, o savaitgalis buvo labai geras. Paprastomis dienomis laiką po darbo taip pat leisdavau garaže, padėdavau draugui tvarkyti automobilį, su kuriuo iš pradžių jis turėjo itin daug problemų. Buvo net atvejų, kai vien dėl to dienai ar kelioms atsiprašydavau iš darbo.
O kada supratai, kad ir pati nori sėstis už vairo? Ar daug laiko praleidai keleivio sėdynėje šalia Ervino?
Ieva Pečiulytė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Žiūrėdavau, kaip jis važiuoja, bet galvojau, kad pati niekuomet nesugebėsiu. Iš pradžių man buvo tikrai baisu, atrodė, kad viskas labai greitai vyksta, veiksmus vairuotojas atlieka labai staigiai. Rankinio stabdžio taip pat bijojau. Apskritai, nesupratau, kaip visa taip veikia. Vis dėlto labai norėjau įrodyti, kad moterys moka ne tik važiuoti 60 km/h greičiu. Ir dabar, po straipsniais apie būsimą mano pasirodymą čempionate, skaičiau komentarus, tokius kaip „Ką ta boba čia veikia? Sudaužys automobilį į pirmą stulpą.“
Noras įrodyti, kad moterys gali užsiimti ne tik mezgimu, visuomet buvo mano stimulas. Draugas taip pat puikiai žino, kur man „įgnybti“ ir tais momentais, kai aš mano noras mokytis važiuoti sumažėdavo, sakydavo, kad tokiu atveju aš neparodysiu visiems, kad tikrai galiu tai daryti. Po tokių jo komentarų susiimdavau, prisimindavau, kad tikrai noriu važiuoti. Taip pat iš pradžių labai bijojau publikos.
Taigi pirmosios treniruotės nebuvo lengvos?
Pirmosios treniruotės įvyko šią žiemą, su automobilių, kurį draugas įsigijo specialiai „drifto“ treniruotėms ant slidžios dangos. Iš pradžių nemokėjau ir elementarių dalykų, nes niekada neturėjau galiniais ratais varomo automobilio ir nežinojau, ką su juo daryti. Vis dėlto laikui bėgant pamažu tuo užsikrėčiau.
Jei ne draugo parama, turbūt mesčiau. Žinai, būna, kai įlipi į automobilį ir sakai sau, kad būsi geriausias, galvoji, kad iš karto viską mokėsi, žinosi, ką ir kaip reikia daryt. Iš tiesų viskas būna kiek kitaip. Pamenu, draugas man šaukdavo: „Trauk rankinį!“, o aš tiesiog nežinojau, ką su juo reikia daryti. Vėliau man viską pradėjo aiškinti nuosekliai, kad galiausiai pradėčiau orientuotis. Manau, būčiau viską tiesiog metus, sakyčiau, kad tiesiog nepavyksta.
Ar konstruodama bolidą žinojai, ko nori? Ar galėtum išduoti, kaip atrodys visas išorės dizainas, kai automobilis bus baigtas?
Sakiau, kad savo treniruočių pradžiai noriu V8 tipo variklio. Juk galėjo nutikti taip, kad pradėjus važiuoti, man tai visai būtų nepatikę. Taigi įsigijome tokį motorą. Draugas man sakė, kad „driftinti“ bus lengviau, jei bus modifikuotas automobilio išsukimas. Tam įsigijau specialias šakes. Vėliau modifikavome ir pakabą, teko įsigyti reguliuojamos eigos amortizatorius. Kalbant apie techninę automobilio pusę, galiu pasakyti, kad šiuo metu nieko nenorėčiau keisti.
„Team Pony Drift“ komandos spalvos – oranžinė ir juoda. Nežinau, kaip reikės susitarti dėl to, tikiuosi, kad prieisim kažkokį kompromisą, kuriame bus įtraukta ir balta spalva. Toks kėbulas buvo, kai jį nupirkome, taip pat aš jį norėjau ir palikti. Tiesiog balta spalva man gražiai atrodė. Su variklio skyrium – atskira istorija. Iš pradžių buvau nudažiusi jį milteliniais dažais, nes nežinojau, kad jie tepsis. Vieną kartą išėmus variklį visur liko tepalo dėmių, kurios neišsivalo. Teko dažus nuskusti. Vėliau radau rožinės spalvos flakonus ir perdažiau visą variklio skyrių dar kartą.
Ar kyla nuogąstavimų dėl galimų neigiamų publikos komentarų po pasirodymo Kačerginėje?
Ieva Pečiulytė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Nesu pirma mergina, kuri imasi šio sporto Lietuvoje. Kalbant apie oficialų renginį – taip, tačiau važiuoti merginos mėgino ir anksčiau. Manau, kad toms, kurios į šį sportą ateis po manęs, bus lengviau. Todėl kad nebebus tokio ažiotažo, koks kilo paskelbus apie mano dalyvavimą čempionate. Draugai man iš karto patarė neskaityti komentarų internete, dėl to tiesiog blogai jausčiausi ir tiek. „Facebooke“ atsiliepimų taip pat buvo įvairių, kai kurios merginos galbūt rašo neigiamai iš pavydo, kitos priešingai – palaiko. Bijau, kad jei pirmojo pasirodymo metu man kažkas nepasiseks, vėl žmonės pradės rašyti bjaurius komentarus, tačiau privalau pabandyti.
Kokių dar pomėgių turi be technikos ruošimo ir „drifto“ treniruočių?
Situacija su hobiais mano atveju kiek neįprasta. Šiaip aš nemėgstu visų tų moteriškų užsiėmimų, nes visą laiką vaikystėje leisdavau su berniukais. Mokykloje taip pat turėjau tik vieną draugę, nes paprasčiausiai nesutardavau su mergaitėmis. Kai paaugusios jos pradėjo kalbėtis apie nagus ir drabužius, manęs tai visiškai nedomino. Nuo mažens esu įpratusi laiką leisti garaže. Iš pradžių tai darydavau su broliu, kuris turėjo „pirmukus“, taigi krapštydavome juos.
Pirmasis automobilis – „Volkswagen Golf“ kabrioletas (nuotr. asm. archyvo)
Būdama keturiolikos nusipirkau „Golfą“, tuomet garaže jau sėdėjome su draugais, ruošdami jį dažymui, atlikdami kitus smuklius remonto darbus. Šitas automobilis (rodo į savo BMW bolidą) taip pat paruoštas bendromis pajėgomis – buvau išėjusi atostogų specialiai tam, kad jį būtų galima padengti glaistu, paruošti dažymui. Rengėme jį su draugais, keturiese. Draugas tuo metu dirbo ir būdavo taip, kad aiškindavo telefonu, ką ir kaip daryti.
Pavyzdžiui, buvo taip, kai man reikėjo sumontuoti siurblį, kuris galėtų į papildomą nusodinimo rezervuarą, pumpuoti tepalą. Jis pasakė man, kokias detales reikia įsigyti, ką prie ko prijungti, taigi pati sukau ir dariau kaip priklauso. Draugas man iškarto sakė, kad jei noriu važiuoti, turiu to mokytis, nes jis neturės laiko krapštytis prie dviejų automobilių.
Kam turi būti pasiruošusios merginos, kurios nori imtis šio sporto?
Viena garsiausių moterų „drifterių“ Europoje, danė Sara Vollhaase Hagemann (nuotr. asm. archyvo)
Labai reikia palaikymo, nes kad ir kokia užsispyrusi būtum, kai nėra paramos, o ne viskas tau sekasi, galiausiai viskas žlunga. Mano tėvai iki šiol tam nepritaria. Jei tėtis su tuo bent susitaikė, nes matė, kad nuo mažens buvau linkusi prie technikos, o mama nepalaiko iki šiol. Kai pasakiau, kad dalyvausiu trečiajame čempionato etape, net ji, kaip visada, skambino mano draugui klausdama ar aš sugebėsiu.
Tėvai tam priešinasi turbūt ir dėl to, kad mato, jog visas lėšas investuoju į automobilį. Gerai, kad abu su draugu esame tokie entuziastai, būtų blogai, jei vienas skirtų tam visą laiką ir pinigus, o kitas tuo metu užsiimtų skirtinga veikla. Būtų labai sunku. Apskritai, turbūt neįmanoma. Vienintelis mano patarimas merginoms, kurios nori tuo užsiimti – neklausyti, ką šneka kiti, o daryti tai, kas joms atrodo tinkama.
