Be maro, bado ir karo
Kartu su žmonėmis iš Lietuvos traukiasi ir vietovardžiai: Jonavos rajono savivaldybė jau nusprendė panaikinti 10 kaimų, nes daugumoje jų nebeliko gyventojų. Varpėnai, Lokys, Šiaudinė, Prapuolynė ir kiti nepastebimai išnyks iš šio krašto žemėlapio ir kiek laiko liks tik juos mačiusių žmonių atmintyje. Galbūt po pusės amžiaus, o gal po šimto metų čia atsiras nauji kaimai ar miesteliai veikiausiai nelietuviškais pavadinimais: Gribnojė, Łoździenie ar Zhongdong. Gražios vietos tuščios nebūna, visada atsiras, kas pakeis pasitraukusiuosius. O jie bėga iš Lietuvos tarsi nuplikyti.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų instituto direktorės profesorės Vlados Stankūnienės, nuo 2000-ųjų iki 2013-ųjų Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas buvo pats intensyviausias visoje Europos Sąjungoje. Mokslininkės teigimu, pastaraisiais metais šalis netekdavo po 30 tūkst. gyventojų. Lietuvos gyventojų skaičius, pasak demografų, mažėti pradėjo nuo 1992 m. ir šis procesas vis spartėjo iki pat 2010-ųjų, kol galiausiai ėmė lėtėti. Tačiau demografinės prognozės dėl to neatrodo mažiau šiurpios. ES statistikos tarnyba Eurostatas neseniai pateikė Lietuvos gyventojų skaičiaus kitimo prognozę, pagal kurią 2060 m. mūsų šalyje bus apie 1,8 mln. gyventojų. Šių metų spalio 1 d. statistiniais duomenimis, Lietuvoje gyveno 2,927 mln. žmonių. Taigi, net jei pavyks išvengti maro ir karo, per 45 metus Lietuva turėtų netekti dar 1,1 mln. gyventojų.
Nykimo potencialas užprogramuotas
Dar liūdniau tai, kad tokia Eurostato prognozė yra optimistinė. Kaip bus ateityje, nežino niekas, bet negalima atmesti ir pesimistinės prielaidos, kad po pusės amžiaus Lietuvoje liks tik milijonas ar dar mažiau lietuvių. Ar tik neteks iš žemėlapių ištrinti ir Jonavą? Prof. V. Stankūnienė aiškino, kad demografinis Lietuvos gyventojų nykimo potencialas yra užprogramuotas. „Jis užprogramuotas gyventojų amžiaus struktūroje. Visus pastaruosius 20 metų mažėjo gimstamumas. 1990 m. gimė beveik 57 tūkst. vaikų, o dabar jau kiek laiko kasmet gimsta tik apie 30 tūkst. Tai reiškia, kad priaugančiosios kartos, kuri ilgainiui gimdys vaikus, įsilies į darbo rinką, dabar yra beveik perpus mažiau. Be to, per šį periodą iš Lietuvos emigravo daugiau nei pusė milijono žmonių. O kas emigravo? Jaunimas. Ir jei pasižiūrėtume, kiek dabar yra mažų vaikų, kurie užaugs, ir kiek jaunų žmonių (o jų – beveik perpus mažiau nei keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių), tai pamatytume, kad vyresnioji karta išeina, o po jos ateina daug mažesnės kartos. Taigi, demografinis potencialas augti dėl amžiaus struktūros, kuri susiformavo dėl sumažėjusio ir mažu išliekančio gimstamumo, nebegali,“ – sakė mokslininkė.
Paklausta, kodėl Eurostato prognozę, kad Lietuvoje 2060 m. gyvens apie 1,87 mln. žmonių, vadina optimistine, prof. V.Stankūnienė atsakė, jog šis prognozių variantas paremtas prielaida, kad visi demografiniai rodikliai gerės. „Šiame pagrindiniame Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozių iki 2080 m. variante remiamasi prielaida, kad gimstamumas Lietuvoje nuolat didės. Dabar moteris pagimdo vidutiniškai 1,6 vaiko, o prognozuojamo periodo pabaigoje bus 1,8 vaiko ar dar šiek tiek daugiau. Taip pat ši prognozė paremta prielaida, kad mirtingumas, pirmiausia vyrų, labai sumažės. Vidutinė tikėtina Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė niekada nebuvo ilgesnė nuo 1965-ųjų. Tik 2013 m. ji 0,2 metų buvo ilgesnė nei 1965 m. (68,3 metų). Pernai vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė išaugo iki 68,5 metų. Numatoma, kad vyrų mirtingumas prognozuojamo periodo pabaigoje labai sumažės: vidutinė jų gyvenimo trukmė bus per 80 metų, o moterų – 90 metų (dabar yra 79). Žinoma, norėtume, kad taip ir būtų, bet akivaizdu, kad tai – optimistiškas variantas“, – komentavo profesorė.
Jos teigimu, tikėtis, kad tauta nustos nykti, būtų galima tik tada, jei išsyk pavyktų sustabdyti emigraciją. „Jei artimiausiais metais staiga subalansuotume emigravusių ir imigravusių santykį, gal 100 000 žmonių ir nelaimėtume, bet daugmaž panašiai turėtų pavykti. O tam reikia ekonominių veiksnių, gyventojų gerovės augimo. Ar mes atsistosime ant tų gerovės laiptelių, kai ir pas mus žmonėms bus pakankamai gera gyventi?“ – klausė mokslininkė.
Išvogtos ateities rezervate
Filosofas, kultūrologas Vytautas Rubavičius įsitikinęs, kad Lietuvos demografinės ateities prognozės, paremtos Eurostato duomenimis, daugeliui žmonių turėtų atverti akis, nors tokios tendencijos jau seniai buvo aiškios. „Bet šis klausimas yra egzistencinis. Jis savaip parodo tam tikrą viso mūsų išsilavinimo ir gyvenimo laisvėje paradoksalumą. Akivaizdu, kad mes, kaip tauta, išsilaisvinome tam, kad kaip tauta išnyktume. Ar tai yra nulemta tam tikros neišvengiamos istorijos, ar vis dėlto mes patys išsilaisvinę susikūrėme tokią politinę-ekonominę sistemą, kuri mus naikina kaip vėžys? Manau, kad iš dalies mes patys susikūrėmė tokią sistemą, susikūrėme apakinti tos laisvės teikiamų galimybių sparčiai turtėti, grobti, plėšti, negalvodami, kad, išvoginėdami savo valstybę, mes išvagiame savo ateitį ir nepaliekame sau, kaip tautai, perspektyvos“, – sakė pašnekovas.
Pasak V.Rubavičiaus, pagrindinis bet kurių valstybės gynimo, nacionalinio saugumo programų klausimas yra demografinis. Visos valstybės saugumo koncepcijos pirmiausia yra susijusios su tuo, kad turi būti apsaugota tauta, ir apsaugota taip, kad ji didėtų ir geriau gyventų. Tai esąs pagrindinis dalykas, o mes tokio klausimo net nesvarstome. „Vadinasi, mūsų politinis sluoksnis ir mūsų pačių sąmonė yra taip pasikeitę, kad mes net nesuvokiame nei valstybės tikslų, nei jos reikšmės, o mūsų politinis sluoksnis elgiasi tik kaip tam tikros teritorijos, kuri kol kas vadinasi Lietuva, valdytojas. Kai įsigyvenama į teritorijos valdytojų vaidmenį, tai iš esmės nesvarbu, kas toje teritorijoje gyvena. Na, gyvena kažkokie žmonės, moka mokesčius, ir viskas. Jei pritrūksta vietinių, įsileidžiami kiti. Dar ir geriau, nes pastarieji kelia mažiau rūpesčių, nemoka vietinės kalbos, juos galima dar labiau išnaudoti“, – dėstė jis.
V. Rubavičiaus manymu, minimi demografiniai Lietuvos ateities modeliai kuriami laikantis optimistinių scenarijų: anot jo, tai, kas yra numatyta 2060 metams, iš tikrųjų mus gali ištikti maždaug 2040 m., ir daugelis dabar gyvenančių žmonių galbūt tai pamatys savo akimis.
Arvydas Praninskas
