Taip, pasak Užsienio reikalų ministerijos (URM) siekiama plėsti Lietuvos diplomatinį atstovavimą pasaulyje mažesnėmis sąnaudomis. Pasiteisinus tokiam modeliui, būtų galima svarstyti jo taikymą ir kitose valstybėse.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Deividas Šlekys tokioje praktikoje įžvelgia ir privalumų, ir trūkumų – nors ji leidžia sutaupyti lėšų, nuotoliniu būdu dirbančiam ambasadoriui sudėtingiau pažinti atstovaujamos valstybės politinį ir visuomeninį gyvenimą.
Vyriausybė dar spalį pasiūlė prezidentui Gitanui Nausėdai skirti diplomatę Lianą Vazbienę ambasadore Ganai, Kenijai ir Vakarų Afrikos valstybių ekonominei bendrijai (ECOWAS). Numatyta, kad ambasadorė reziduotų Vilniuje.
Užsienio reikalų ministerija (URM) BNS nurodė, kad šio modelio efektyvumas, privalumai ir trūkumai bus vertinami prieš svarstant galimą jo plėtrą.
Pakankamai pažangus modelis
Ministerijos teigimu, mažesnį diplomatinių atstovybių tinklą turinčios valstybės „nuolat sprendžia dilemą tarp poreikio būti matomoms ir plėsti atstovavimą iš vienos pusės, ir vis labiau ribotų išteklių iš kitos pusės“.
„Siekdama efektyviai panaudoti turimus išteklius, URM įvertino panašaus į Lietuvą dydžio ES valstybių narių taikomo tokio pobūdžio atstovavimo modelio efektyvumą, privalumus ir ribotumus“, – nurodė URM.
„Ambasadoriaus Ganai, Kenijai ir Vakarų ECOWAS skyrimu siekiama atsižvelgti į vis didėjančią Afrikos šalių reikšmę tarptautinėje arenoje, mažai išplėtotą atstovavimą šiame žemyne ir dvišalio bendradarbiavimo su tam tikromis Afrikos valstybėmis bei regioninėmis organizacijomis potencialą“, – teigė ministerija.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas mano, kad Vilniuje reziduojančių ambasadorių modelį ateityje reikėtų taikyti plačiau.
„Tas principas, kad, sakykim, ambasadorius reziduoja iš sostinės, yra pakankamai pažangus, ir aš manau, kad ateityje tą reikėtų daryti daugiau“, – BNS sakė parlamentaras.
Pasak jo, Lietuvai, kaip nedidelei valstybei, sudėtinga steigti naujas ambasadas, ypač šiuo metu, kai didelė dalis valstybės išteklių skiriama gynybai.
R. Motuzas pažymėjo, kad ir užsienyje reziduojantiems Lietuvos ambasadoriams neretai tenka atstovauti kelioms valstybėms, todėl reguliariai lankytis visose jiems priskirtose šalyse taip pat sudėtinga.
Taupymas – privalumas, atstumas – trūkumas
Savo ruožtu VU TSPMI docentas D. Šlekys pažymėjo, kad nuotolinis diplomatinis atstovavimas nėra naujovė – tokią praktiką taiko ir kitos Vakarų valstybės, ypač mažesnės, turinčios ribotus finansinius išteklius.
Anot jo, pagrindinis tokio modelio privalumas yra galimybė sutaupyti lėšų, kurios kitu atveju būtų skiriamos ambasadų steigimui ir išlaikymui.
„Iš mūsų perspektyvos, viena vertus, taupai resursus, nes nereikia ambasados ir visų kitų ten dalykų, personalo išlaikymo. Ambasadorius reziduoja Lietuvoje, nuskridimas į tą valstybę vis tiek išeina visumoje pigiau nei nuolatinis gyvenimas diplomatinis“, – BNS sakė politologas.
Vis dėlto, pasak jo, nuotolinis atstovavimas negali visiškai pakeisti nuolatinio diplomato buvimo šalyje, nes gyvenimas vietoje leidžia geriau suprasti politinius procesus ir visuomenės nuotaikas. Jis sveikino URM sprendimą steigti ambasadoriaus Ganai ir Kenijai bei ECOWAS pareigybę.
„Ambasadorius, kai vietoje reziduoja, jis jaučia kontekstą, plonybes. Šiuo atveju tu per atstumą, kad ir kiek stebėsi ir nuolatos seksi, kas vyksta Ganoje, Kenijoje per žiniasklaidos analizę ir taip toliau, tai nėra tas pats, kaip tu išeini tiesiog iš pastato į miestą valstybėje, kur reziduoji, ir pajauti, kas ore sklando“, – aiškino docentas.
Nepaisant šių trūkumų, D. Šlekys tokį sprendimą vertina kaip pirmąjį žingsnį Lietuvai siekiant geriau pažinti Afrikos valstybes ir ateityje galbūt steigti nuolatines diplomatines atstovybes.
„Tai yra labai pozityvus žingsnis, nes mums tikrai reikia labiau pažinti Afrikos kontinentą ir nuo kažko turime pradėti“, – sakė ekspertas.
D. Šlekio teigimu, Gana ir Kenija pasirinktos tikslingai – tai ekonomiškai reikšmingos Afrikos valstybės, su kuriomis Lietuva galėtų plėtoti bendradarbiavimą.
„Pagrindinė turbūt intencija visgi yra ne geopolitinė partnerystė, o labiau mąstykime apie ekonominę partnerystę“, – svarstė D. Šlekys.
Potencialo įžvelgia ir Azijoje
R. Motuzo vertinimu, nuotolinis atstovavimas galėtų būti plečiamas į Vidurinės Azijos bei Indijos ir Ramiojo vandenynų regionus.
Anot jo, kai kurios Azijos valstybės dėl nesutarimų su kaimynėmis gali nenorėti, kad ambasadorius joms būtų akredituotas iš gretimos šalies, todėl rezidavimas Vilniuje galėtų būti tinkama alternatyva.
R. Motuzas pripažino, kad fiziškai nebūnant atstovaujamoje valstybėje sudėtingiau pažinti vietos situaciją, tačiau pabrėžė, jog šiuolaikinės komunikacijos priemonės ir bendradarbiavimas su kitų šalių diplomatais leidžia palaikyti ryšius per atstumą.
„Yra Europos Sąjungos delegacija, kuri skelbia metinius pranešimus. Kitais atvejais yra bendravimas su tos valstybės ambasadoriais“, – aiškino parlamentaras.
Panašias galimybes plėsti Lietuvos diplomatinį atstovavimą Azijoje įžvelgia ir D. Šlekys. Jo vertinimu, tokį modelį būtų galima išbandyti Indonezijoje ar Filipinuose.
„Tai yra augantys regionai, tai augančios valstybės, didelės populiacijos, didelės ekonomikos. Ir jos yra svarbios pasaulio ekonomikai, Europos Sąjungos ekonomikai, tai mums reikia pradėti pažinoti šiuos žaidėjus“, – kalbėjo politologas.
Jo nuomone, Vilniuje reziduojančių ambasadorių modelis leistų Lietuvai palaipsniui plėsti diplomatinį atstovavimą regionuose, kuriuose iki šiol jos dalyvavimas buvo ribotas, kartu neįsipareigojant iš karto steigti nuolatinių ambasadų.
Ambasadorius Lietuvoje skiria ir atleidžia prezidentas užsienio reikalų ministro siūlymu, Seimo Užsienio reikalų komiteto ir Vyriausybės pritarimu.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
