Sigitas STASAITIS
Praėjusioje "Akistatoje" rašėme apie Kelmės gyventoją Domininką Butkų (46 m.), kuriam sužeistoje kojoje chirurgai per klaidą veną sujungė su arterija. Kol iš Vilniaus automobiliu atvyko konsultantas, kol ligonį mašina nuvežė į sostinę, galūnė gangrenavo ir ją teko nupjauti. Medicininio audito komisija pripažino, kad D. Butkus kojos neteko dėl pavėluotos pagalbos. Šiandien "Akistatos" šaukiasi Radviliškio geležinkelietis Jonas Kinderis, kuriam Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje buvo nupjauta traukinio sužalota ranka. Darbininkas įsitikinęs, kad invalidu tapo dėl to, kad per ilgai buvo vežamas į Vilnių. Tuo pasidomėjusi "Akistata" išsiaiškino, jog provincijoje greitoji medicinos pagalba iš tikro dažnai yra lėtoji ir nekvalifikuota pagalba.
Tarp durų ir traukinio
Kai prieš gerus tris dešimtmečius V. Kinderis įsidarbino geležinkelyje, taip visus šiuos metus profesijos nekeitė. Kol leido sveikata vairavo šilumvežius, pastaraisiais metais triūsė Radviliškio lokomotyvų depo dirbtuvėse. Vėjuota pernykščio lapkričio diena sujaukė visą Vinco gyvenimą, žmogus darbo vietoje buvo sunkiai sužalotas.
Lapkričio 16-ąją prieš pat 16 valandą V. Kinderis priėjo atidaryti 6 metrų aukščio ir 6 metrų pločio remonto cecho vartų, kad į jį galėtų įvažiuoti šilumvežis. Nepagalvojęs apie pavojų, darbininkas atsistojo tarp įvažiuojančio giganto ir vienos vartų pusės. Netikėtai smogęs stiprus vėjo gūsis sviedė duris su visu darbininku. Vyras buvo pritrėkštas tarp vartų ir šilumvežio.
- Dešiniu šonu atsitrenkiau į šilumvežio mašinisto kopėtėlių turėklą, - tos baisos akimirkos Vincas neužmirš iki mirties. - Žemiau peties pajutau aštrų skausmą, net akyse aptemo. Sužeistos rankos nebejaučiau ir nebevaldžiau, ji nukaro lyg botagas.
Bendradarbiai sužeistąjį ant neštuvų pernešė per bėgius, tarnybiniu automobiliu nuvežė į Radviliškio ligoninės priėmimo skyrių. Ligonį pasitiko tądien budėjęs chirurgas A. Juodis. Specialistas iš karto pamatė, kad tokios sudėtingos traumos neįveiks net ir Šiaulių respublikinė ligoninė - smūgis į turėklą ne tik sutrupino žastikaulį, bet ir sumaitojo raumenis, nutraukė kraujotaką. Matydamas, jog būtina sudėtinga operacija, kurios metu reiktų sujunginėti rankos kraujagysles, A. Juodis geležinkelietį iš karto ėmė ruošti kelionei pas geriausius Vilniaus specialistus.
Dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių kelionė į sostinę užtruko net puspenktos valandos. V. Kinderio teigia iš Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninės mikrochirurgų išgirdęs, kad per vėlu operuoti apmirusius audinius ir galūnę nupjovė. Darbininkas mano, kad tai įvykę dėl Radviliškio medikų lėtumo.
Iš skausmo norėjo nusižudyti
V. Kinderis mano, jog vietoj to, kad kuo skubiau jį išsiuntęs į Vilnių, chirurgas A. Juodis pernelyg nesiskubindamas vilkino laiką klausinėdamas apie nereikšmingas įvykio aplinkybes ir pildė visokius popierius. Greitosios pagalbos automobilis irgi išvažiavo ne iš karto, o pirma išvyko prisipilti benzino. Kelionėje lydėjo felčerė. Ties Ukmerge mašina sugedo - perkaito variklis. Vairuotojas kelis kartus turėjo sustoti ir krapštytis su termostatu.
- Man tuo metu baigė veikti nuskausminamieji. Ranką ėmė taip mausti, kad felčerei pasakiau, jog tuoj šoksiu po kokiu nors greitkelyje įsilėkusiu automobiliu, - gaišatį geležinkelietis prisimena be džiaugsmo. -Vairuotojas autobusiuką pataisė, tačiau toliau judėjome vėžlio žingsniu.
Atvykus į Antakalnio ligoninę laukė netikėtumas. Apžiūrėję ranką angiochirurgai pasakė, kad nukirsti dar ir nervai, todėl reikia ne jų, o mikrochirurgų pagalbos. O mikrochirurgai dirba kitoje, Raudonojo kryžiaus ligoninėje. V. Kinderis vėl buvo įsodintas į autobusiuką ir gabenamas į tą gydymo įstaigą.
- Vairuotojas nežinojo kelio, ir medikai ilgokai jam aiškino, kur važiuoti, - pasakodamas nervinasi V. Kinderis. - To nepakako, vairuotojas ne karta buvo stabtelėjęs vilniečių pasiklausti kelio. O laikas bėgo. Raudonojo kryžiaus ligoninėje buvau tik pusę dešimtos vakaro. Mane priėmęs gydytojas pasakė, jog jei būčiau dar valandą užtrukęs klaidžiodamas, namo būčiau grįžęs karste. Kita vertus supratau, jog jei būčiau buvęs atvežtas anksčiau, šiandien turėčiau ranką.
Dar daug ką V. Kinderis sako sužinojęs Mikrochirurgijos centre: kelionės metu sužeistą galūnę reikėję ne šiltai apvynioti, kaip buvę padaryta, o atvirkščiai - šaldyti ledais, nes be kraujotakos ir deguonies likę audiniai atšaldyti ilgiau išlieka gyvybingi.
V. Kinderis sostinėje taip pat išgirdo naujieną, kad Mikrochirurgijos centras su Lietuvos Krašto apsaugos ministerija yra sudaręs sutartį, todėl tokie kaip jis ligoniai turėtų būti ne vežami vos riedančiais senais kledarais, o skraidinami sraigtasparniu.
Medikai kaltės neprisiima
Medikai nepriima invalido kaltinimų. Vilniaus Raudonojo kryžiaus universitetinės ligoninės Mikrochirurgijos centro chirurgas docentas Mečislovas Vitkus prisiminė V. Kinderį, kuriam teko amputuoti ranką. Vienas geriausių šalies mikrochirurgų pripažino, kad radviliškiečio sužalojimas buvo itin sunkus, tačiau ar ligonis galūnės neteko dėl to, kad buvo per vėlai atvežtas, tvirtinti nesiryžo. Radviliškio ligoninės vyriausiasis gydytojas Antanas Paliukas paaiškino, kad chirurgas A. Juodis viską darė teisingai, gal tik pamiršo uždėti ledo. A. Juodis tvirtina užtrukęs kokį 10 minučių, per kurias kiek galėdamas greičiau suleido nuskausminančiųjų, pamatavo kraujospūdį, ant rankos uždėjo imobilizuojantį įtvarą ir, sutvarkęs būtiniausius formalumus, ligonį išsiuntė į Antakalnio ligoninę pas geriausius šalies kraujagyslių specialistai. Pasak A. Paliuko, vargu ar A. Juodis kaltas, kad sostinėje išaiškėjo, jog sužeistajam reikės ne angiochirurgų, o mikrochirurgų pagalbos, todėl teko pervažiuoti į Raudonojo kryžiaus ligoninę. A. Paliukas nesutiko ir su V. Kinderio kaltinimu, kad kelionės metu katu turėjo važiuoti gydytojas, o ne felčerė. Ligoninės vadovas paaiškino, kad ligoninėje paprasčiausiai nėra tiek gydytojų, kad jie galėtų lydėti kiekvieną pervežamą ligonį. Paklaustas dėl ko V. Kinderis buvo taip ilgai gabenamas į sostinę, ligoninės direktorius paaiškino, jog vežti buvo patikėta miestelio greitosios pagalbos skyriui, kuris pavaldus ne ligoninei, o poliklinikai. Ten reikėtų ir aiškintis.
V. Kinderiui tik neseniai baigė gyti amputacijos pjūviai ir jis baigėsi skausmingos kelionės po ligonines. Invalidas sako dabar rašąs Sveikatos apsaugos ministrui laišką prašydamas ištirti, ar jo ranką galima buvo išgelbėti. Kol nėra atliktas Valstybinio medicininio audito inspekcijos tyrimas, ką nors apkaltinti dėl nesėkmingo gydymo būtų negražu. Tačiau akis bado liūdnas faktas - nuo Radviliškio iki Vilniaus tik 190 kilometrų, iš jų net 135 kilometrai greitkeliu, o sužeistasis keliavo net pusšeštos valandos. "Akistatos" korespondentas užsuko į Radviliškio greitosios pagalbos skyrių tuo pasidomėti ir pašiurpo nuo apverktinos šios gyvybiškai svarbios tarnybos būklės.
Nesaugūs greitosios automobiliai
Žurnalistas pastebėjo, jog ant Radviliškio greitosios pagalbos skyriaus kieme stovėjusio autobusiuko "Hiundai" valstybinio numerio nėra lipduko, parodančio, kad automobilis praėjęs techninę apžiūrą. Tuomet skyriaus vairuotojai patvirtino, kad autobusiukas jau nuriedėjęs per trečdalį milijono kilometrų, todėl susidėvėję priekinių stabdžių diskai ir techninės apžiūros metu liepta pirma juos pakeisti. Kodėl diskai vis dar nepakeisti? Pirminės sveikatos apžiūros centras (poliklinika), kuriam priklauso miestelio greitosios pagalbos stotis vis neskiria kelių šimtų litų, būtinų stabdžių remontui.
Netrukus vairuotojai išsipasakojo, kad žiemą jie neretai rizikuoja važinėdami vasarinėmis arba sudilusiomis padangomis - trūksta pinigų naujoms. Autobusiukai tragiškai seni. Pavyzdžiui, dviems "Uazams" jau po 12 metų, jie baigia kiaurai prarūdyti, tačiau vis naudojami - niekas kitų neduoda. Mašinos važiuoja dieną naktį, be išeiginių, todėl dažna nuriedėjusi per pusę milijono kilometrų, o niekaip neatsirandama kuo jų pakeisti.
- Visų keikiamais sovietmečio metais greitosios pagalbos autobusiukas - tai būdavo "Latvija" arba "Uaz" - tarnaudavo tik dvejus metus! - pavydžiai kalbėjo vairuotojas Kęstutis. - Po to mašina būdavo perduodama poliklinikos šeimos gydytojų žinion ar ūkio reikmėms. O dabar džiaugiamės, jei nuperkamas vokiečių nudrengtas, dažniausiai avarijoje apdaužytas 5 - 7 metų automobilis.
"Akistatos" korespondentas išsiaiškino, kad didžiuosiuose šalies miestuose veikia greitosios pagalbos stotys, kurios yra savarankiški ūkiskaitiniai vienetai ir tvarkosi visai patenkinamai. Rajonuose gi greitosios pagalbos stočių nėra, tik skyriai, kurie yra pavaldūs vietiniams pirminiams asmens sveikatos priežiūros centrams (poliklinikoms). Skyriai gi finansuojami iš bendro su poliklinika biudžeto, todėl neretai egzistuoja "vargšo giminaičio" teisėmis, minta trupiniais nuo bendro stalo. Todėl labai dažnai provincijos miestelio greitosios pagalbos automobilyje nerasime nei defibriliatoriaus, nei kardiografo, nei kitų gyvybės gelbėjimo priemonių, be kurių greitoji medicinos pagalba šiandien neįsivaizduojama. Ne veltui rajonų greitosios pagalbos skyriuose vyksta tyli revoliucija - jos siekia atsiskirti nuo poliklinikų ir tapti finansuojamos iš apskrities biudžeto. Alytaus, Marijampolės, Joniškio skyriai jau atsiskyrė ir tapę stotimis savarankiškai tvarkosi žymiai geriau.
Per brangi žinojimo kaina
Visa tai išsiaiškinus galima atspėti, dėl ko V. Kinderis buvo vežamas techniškai netvarkingu greitukės autobusiuku, nors šalia Šiauliuose laukė eiklus naujas Šiaulių ligoninės reanimobilis arba neblogi Šiaulių greitosios pagalbos stoties mikroautobusai - už į sostinę nuvežtą ligonį Radviliškio poliklinikai būtų tekę nepigiai sumokėti iš bendro įstaigos biudžeto. Peršasi liūdna išvada - provincijos miestelių poliklinikų vadovams juk parankiau, kad koks vienas kitas geležinkelietis ar medkirtys liks be rankos, negu prieš metų pabaigą sėdėti nešildomoje poliklinikoje su atjungtais telefonais ir elektra, o gydytojus varyti neapmokamų atostogų.
Visgi smagu, kad šios publikacijos nereikia baigti tokia liūdna gaida. Sostinės mikrochirurgai bei transplantologai su Krašto apsaugos ministerija jau senokai susitarę, kad kariniai Paieškos ir gelbėjimo tarnybos sraigtasparniai savo kuru į Vilnių skraidins neatidėliotinos mikrochirurginės pagalbos reikalingus ligonius bei persodinimui skirtus organus. Minėtos tarnybos sraigtasparnių lakūnai apvažiavo daugelį šalies ligoninių ir numatė nusileidimo aikšteles, jau yra atlikę ne vieną kilnų skrydį. Visgi karinių oro pajėgų kapitonas M. Šalkevičius "Akistatai" paaiškino, kad skraidinti ligonį yra prasmė tik iš Šiaurės Vakarų Lietuvos, iš kitų regionų žmogų galima į Vilnių greičiau atvežti mašina.
V. Kinderis su apmaudu sako, kad jei būtų visa tai žinojęs, būtų radęs, kas jį lengvuoju automobiliu nuveža į Vilnių per pusantros valandos. Geležinkelietis tik apgailestauja, jog tokio žinojimo kaina pernelyg didelė - dešinė ranka. Palatos kaimynai papasakojo, jog kol jis po amputacijos miegojo veikiamas narkozės, iš širdies iškeikė mūsų valdžią ir tvarką.
Autoriaus nuotr.
V. Kinderis įsitikinęs, jog jei būtų žinojęs tai, kas rašoma šioje publikacijoje, nebūtų likęs berankis.
