Archeologas sako, kad mums derėtų pasimokyti iš kaimynų, kaip plėsti vidaus turizmą, sutvarkyti mažus miestelius, kad jie taptų traukos centrais, kaip renovuojant paveldo objektus suderinti modernumą su archajiškumu.
Neįprastas maršrutas
Į Lenkiją Ernestas Vasiliauskas vyko neįprastu turistams maršrutu – per Mažosios Lenkijos, Palenkės, Liublino, Užkarpatės vaivadijas, kuriose aplankė daug mažų, kelis tūkstančius gyventojų teturinčių, miestelių, kopė į Tatrus.
Nukeliauta 2700 kilometrų. Maršrutą Vilnius–Zakopanė–Vilnius beveik iki Palenkės vaivadijos centro Bialystoko žymėjo ženklai, primenantys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Vykta iki Zakopanės, paskutinio maršruto taško, kur 1907 metais mirė lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas.
Miesteliuose – informaciniai centrai
– Kaimyninė šalis, su kuria sieja istorinės šaknys, sugebėjo plačiai išvystyti turizmą. Kuo ji patraukia?
– Kažkada teko skaityti informaciją internete, kad Lenkija yra viena iš daugiausiai turistų sulaukiančių Europos šalių. Ypatingai stebina gausus vietinių turistų srautas. Galbūt, kad šalis didelė ir gyventojų daug, o gal tiesiog valstybės politika skatina, kad žmonės plačiau pažintų savo kraštą.
Kalbu ne apie Varšuvą ar Krokuvą, bet mažus miestelius, kuriuose yra vos po kelis tūkstančius gyventojų: Knišinas (Knyszin), Suchovala (Suchowola), Belovežas (Bialoweža), Biečas (Biech), Tykocinas (Tykocin), Kazimieras Dolny (Kazmierz Dolny) ir kiti.
Juose gyvena nuo 2000 iki 5000 žmonių. Kiekviename tokiame miestelyje veikia informaciniai centrai, matomiausiose vietose pastatyti stendai. Pervažiuojant galėjai pastebėti vos porą trejetą privačių namų, užkaltais langais. Tuo tarpu analogiško dydžio Žagarės miestelyje (Joniškio rajonas) – beveik kiekvienoje gatvėje tiek gali rasti.
Atkreipėme dėmesį, kad Lenkijoje daug kur kaip grybai kyla naujos statybos namai – net keturių aukštų. Regis, krizės šmėkla šalį aplenkė.
Be abejo, turizmui įtakos turi pigesnis nei Lietuvoje maistas, kitos prekės: dviese už 8 zlotus (1 zlotas – 83 centai) nusipirkdavome "rinkę" rūkytos dešros, pusę kepaliuko duonos ir pomidorų. Arba – už 10 zlotų įsigijau šlepetes, analogiškas Lietuvoje prieš metus pirkau už 20 litų.
Aikštėse granito beveik nematyti
– Minėjote mažus sutvarkytus miestelius. Kaip jie atrodo? Ar teko matyti užstrigusių statybų, kaip Žagarės vandentiekio ir kanalizacijos bei miesto aikštės rekonstrukcijos projektai?
– Visuose mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Tykocine, kuris turi vos 2000 gyventojų, renovuotos ne tik centrinės aikštės, bet ir jas supantys namai.
Lenkai nesistengia aikščių dengti granitu, kaip sugalvota Žagarės miesto aikštėje, panaudoja vietines medžiagas – grindžia jas lauko akmenimis, kloja betoninėmis trinkelėmis, kurios, reikia manyti, pritaikytos vietos klimatui. Puikus pavyzdys, kaip reikia remti vietos verslą.
Aikštėse didelių medžių nėra, nebent karpytos akacijos, žemaūgiai medeliai, tad atsiveria miestelių architektūra.
Centrinėse aikštėse stovi svarbių iš tų miestų kilusių politikų, valstybės veikėjų, vyskupų paminklai. Jeigu jų nėra, stengiamasi akcentuoti, kas dar galėtų miestą pristatyti.
Štai Knišinas, garsėjantis kaip Lenkijos braškių sostinė, pasipuošęs paminklu – didžiule bronzine stilizuota braške.
Paveldo renovacijos sprendimai
– Įdomu, koks požiūris Lenkijoje į renovuojamus paveldo objektus. Vis prisimename Joniškio Raudonąją sinagogą, kurios lubos netrukus po renovacijos supelijo, neseniai pastebėta įlinkusi sija. Kalbama, kad galbūt ji neatlaikė vėdinimo kameros svorio. Taigi galėjo būti neatsižvelgta į šiandieninę situaciją. O kaip yra Lenkijoje?
– Biečo miestelyje stovi Karalienės Jadvygos laikų špitolė. Iš pradžių buvęs gotikos stiliaus, vėliau perstatytas baroko stiliumi pastatas.
Renovuojant atstatyta viršutinė jos dalis. Ir labai netikėta buvo aiškiai pamatyti dar nepaslėptą betoninę perdangą.
Jie nebijo tokių netikėtų sprendimų. Gal dėl Joniškio Raudonosios sinagogos irgi nebūtų kilę problemų, jei būtų dėta tokia perdanga. Vis tiek ji pasislėptų po kitomis medžiagomis, lipdiniais.
LDK atminimo ženklai
– Kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, dažnai pastebimas šaltukas. O kokia Lenkija pasirodė Jums, kaip keliautojui, kuris vyko maršrutu, dar ne ypač priprastu lietuvių turistams?
– Turbūt ir aš pats į Lenkiją vykau nusiteikęs gana skeptiškai, tačiau po kelionės požiūris į kaimynų šalį pasikeitė.
Lenkai nebijo bendros su Lietuva praeities ir kultūrinės atminties. Teko matyti daug pagarbos ženklų, skirtų Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK).
Palenkės vaivadijoje Belovežo gyvenvietėje nustebino ąžuolų alėja, skirta Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, pradedant Mindaugu ir baigiant Abiejų Tautų Respublikos karaliumi Stanislovu Augustu Poniatovskiu. Prie 450–250 metų sulaukusių galingų ąžuolų pastatytos lentelės su kunigaikščių vardais, istorinėmis detalėmis.
Arba Suprasilėje pravoslavų vienuolyne iš vienuolių teko išgirsti labai palankių žodžių apie Lietuvą ir buvusią LDK.
Jie labai gyrė LDK toleranciją kitoms religijoms ir tautinėms mažumoms. Iš tiesų, juk kunigaikštystėje puikiai sugyveno įvairių konfesijų atstovai, o štai Antrosios Lenkijos Respublikos laikais vienuolynas netgi buvęs uždarytas.
Lietuvoje LDK kultūrinės atminties mažoka. Daugiausia keliaujant akcentuojami XVII–XIX amžiaus dvarai ar bažnyčios pagal stilistiką.
Taip pat buvo įdomu iki pat Bialystoko matyti didžiulius Lenkijos baldų gamintojų, draudimo firmų reklaminius stendus lenkų ir lietuvių kalbomis.
Kas atsitiktų, jeigu ir mes, sakykim, Joniškyje, pasienio rajone, stendus pastatytume lietuvių ir latvių kalbomis?
– Kokios dar kyla mintys po apsilankymo kaimyninėje šalyje?
– Vis pagalvoju, kodėl Lietuvoje pamirštami mūsų kraštui daug nusipelnę žmonės. Šiauliuose nėra nei Chaimo Frenkelio, nei Antano Tyzenhauzo vardais pavadintų gatvių.
Neįamžintas ir grafų Zubovų, kurie Šiauliuose steigė gimnazijas, atminimas. Apie šių asmenybių įamžinimą, jų vardų suteikimą Šiaulių gatvėms vyko diskusijos ir „Šiaulių krašte“.
Loreta RIPSKYTĖ
