Verta savo profesijos
-Larisa, ar galite šiandien pasakyti, kad esate patenkinta savo profesija?
-Pasakysiu kitaip: kad esu verta savo profesijos, man sakė ir vyras Jonas Braškys, buvęs mano dėstytojas, ir kiti pedagogai. Aš ir pati tai žinau. Tačiau tai nieko nereiškia teatre, kai ten atsiduri po studijų. Paaiškėja, kad, nors vaidmuo tau tinkamas, režisieriui labiau tinka kita aktorė. Teatre daug subjektyvumo, čia likimus lemia ne tik profesiniai dalykai: suveikia ir simpatija, giminystės ryšiai. Kiekvieno šanso turi griebtis, kad tave pamatytų: tokia žiauri ta profesija. Mane gelbėjo valia, atkaklumas, meilė savo profesijai, galop juodas nematomas kasdienis darbas.
-Tačiau pirma, regis, norėjote tapti dainininke? Dainuojate rusiškus romansus ir gal slapčia gailitės, kad netapote operos primadona? Juk pirma mokėtės solinio dainavimo.
-Tiktai tuometės Valstybinės konservatorijos Solinio dainavimo katedros parengiamuosiuose kursuose. Tačiau po to įstojau studijuoti aktorystės. Ir visiškai nesigailiu netapusi soliste: tikrai nepavydžiu tos profesijos! Dainuoti – sunkus fizinis darbas, puikiai žinau, kaip solistas kankinasi ribodamas save, gyvendamas dėl savo balso.
-Jūs užtat grojate savo nervais. O gal į sceną išeiti scenos vilkei dabar – vienas juokas, malonumas?
-Baikit, aš labai bijau! Scenos baimė man atima kojas! Štai neseniai parodėme premjerą sostinės Užupio teatre, F. de Laclos „Pavojingus ryšius“, kur vaidinu suvedžiotos mergaitės motiną – man dabar limpa motinų vaidmenys.
Apėmė panika, kad nesuvaldysiu vėduoklės, kad išmesiu kortas iš rankų – lindo į galvą visokios kvailos mintys! Tačiau vis dėlto žengi žingsnį – ir esi jau kitame pasaulyje. Prisimenu šviesaus atminimo Moniką Mironaitę (mat atėjau į Mažąjį teatrą, kai ji ten dar dirbo): net ir šešiasdešimties ji, galima sakyti, merdėdavo iš scenos baimės! Jau reikia išeiti, o ji stovi už kulisų visa išbalusi... Jaudindavosi klaikiai! Ir aš – tokia pat.
-Nejau prie to nepriprantama?
-Ne, bet kiekvienas aktorius iš to vaduojasi savaip. Mane ramina mintis, kad aš labai myliu žiūrovus, kiti galbūt žegnojasi. Ir aš, tiesa, nepersižegnojusi neišeinu į sceną. Ne žiūrovų bijau: atsakomybė baisi.
Kinas atvėrė duris
-Belstis, kad būtų atidaryta, kartais ir talentingam žmogui tenka ilgai. Jums gi atidaryta buvo, kai buvote jau brandi asmenybė, ir tas duris, regis, atvėrė kinas. Kristijono Vildžiūno filmas „Nuomos sutartis“, kuriame sukūrėte pagrindinį 40-metės moters vaidmenį, 2002 m. gavęs geriausio Baltijos šalių filmo titulą, buvo parodytas daugybėje kino festivalių.
-Taip, išgarsėjau per kiną, tačiau pirma buvo teatras. 1996 m. patekau pas Eimuntą Nekrošių, nors tada dirbau Mažajame teatre, o jis statė Akademiniame dramos teatre. Suvaidinau auklę naujame jo „Meilė ir mirtis Veronoje“ pastatyme. A.Latėno spektaklyje „Aprengėjas“ tie du vaidmenys atnešė man satisfakcijos: supratau, kad nesu be talento. Buvau net nominuota „Kristoforo“ apdovanojimui kaip geriausia antro plano aktorė.
O jau po to buvo kinas, kuris suteikė man pasitikėjimo savimi, davė savarankiško darbo patirties. Nebelaukiau režisieriaus malonės: kai pradedi pats sukti malūną, ateina laikas, kai tas ratas jau pats sukasi įsibėgėjęs. Po kino mano gyvenime atsirado televizija, serialai. Aktyviai prieštarauju tiems kolegoms, kurie iš aukšto tvirtina, neva TV serialai – tai ne jų lygis. Manau, tai – tik profesionalumo stoka. Tai ateik ir pakelk tą lygį, juk ir nuo tavo vaidybos tai priklauso! Žinoma, serialuose honorarai mažesni nei didžiajame kine, bet ką gi padarysi.
-O galbūt reikalas tas, kad nurašome šį žanrą nesugebėdami pastatyti aukštos kokybės serialų?
-Žinoma, yra ir to. Lygiai taip pat yra su miuziklu, kuris Lietuvoje laikomas žemesniu, nors tai – nuostabus žanras ir labai sudėtingas aktoriui, kuris turi būti balsingas, fiziškai stiprus, ištvermingas kaip lenktynių žirgas, mat turi dainuoti, šokti ir dar vaidinti. Nėra Lietuvoje miuziklų mokyklos, todėl toli mums iki Brodvėjaus.
-O gal lietuviui arčiau kūno yra tragedija, puikiai įvaldyta mūsų teatro?
-Baikit, kur jūs čia matote tragediją? Net „Otelas“ nėra tokia tragedija, kad tau gerklę gniaužtų! Nors Vladui Bagdonui, puikiam aktoriui, žinoma, lenkiuosi iki žemės.
-O aš norėčiau nusilenkti jums, Larisa, po komedijos, jei tokia bus pastatyta su jumis pagrindiniame vaidmenyje.
-Sutikčiau vaidinti ir komedijoje, ir dramoje, ir tragedijoje! Darbo nebijau, juolab dabar jau žinau, ką darau, tik jau jėgos nebe tos. Tiksliau, jėgų šiandien tuščiai nešvaistau, abejonėms neturiu laiko: per daug jo nutekėjo abejojant ir laukiant. Kita vertus, norėčiau pragyventi iš savo profesijos: nieko daugiau nemoku.
-Regis, kuklus ir teisėtas noras, tačiau nūnai valdininkai įtaria, kad nemažai aktorių – veltėdžiai.
-Žinoma, atleidus aktorius iš valstybinių teatrų, galima būtų sutaupyti, bet labai nedaug, turint galvoje, kokie yra mūsų atlyginimai. Bet ką daryti, jei vaidmens tau šiuo metu nesiūlo, jei netikėtai nuima spektaklius, kur tu vaidini?
Lietuvos tragedija
-Teatro revizoriai man primena Gogolio Chlestakovą, ir neduokdie, jei teatre jie bus sutikti panašiai! O jūs, Larisa, netūnote viename teatre, palaikote Lietuvos kultūrinį judėjimą. Vaidinate kituose teatruose: „Domino“, Užupio, Kameriniame. Dabar prie jūsų labiausiai limpa motinų vaidmenys, tačiau jie jums ir tinka – ir prie stoto, ir prie širdies.
-Toks jau amžius. O štai spektaklyje „Kelionė namo“, kuris rodomas sostinės „Menų spaustuvėje“, mudu su vyru Jonu, pakviesti jauno režisieriaus Vido Bareikio, vaidiname tėvus. Įdomus sprendimas: mudu mėtome replikas, o vaikai mums atsako šokiu. Labai aktualus spektaklis, jauni žiūrovai, jį pamėgę, čia ir verkia, ir juokiasi. O šokėjai Airida ir Laurynas už jį pelnė Auksinį scenos kryžių.
Šiandien teatrai, dėkuidie, vėl lankomi, nors publika labiau pageidauja pramogos. Matyt, žmones kamuoja nerimas, įtampa, ateities baimė.
-O kas jus, Larisa, šiandien labiausiai kamuoja?
-Dabar mane sujaudinti gali tiktai gerumas – iki ašarų. Per tiek metų užsiauginau vosokioms blogybėms storą skūrą . Štai Teatro dienos proga buvome nuvykę į Simno specialiąją pagalbinę mokyklą Alytaus rajone. Jos vaikai parodė mums programėlę, kurią repetavo visus metus, rašė mums laiškus: tai sujaudina iki ašarų. Mes jiems, žinoma, atvežėme dovanų, vaišių. Aišku, valdiškuose namuose vaikai nealksta. Tačiau jie nuolat alkani dėmesio, meilės.
Tai ir yra didžiausia Lietuvos tragedija, dažnam nematoma ir nežinoma. Tie vaikai su protine negalia, pagimdyti tėvų alkoholikų, daugiausia yra iš kaimo – prasigėrusio, bedarbio, išvaikyto, paslėpti nuo visų akių, nurašyti, užglušinti vaistais. Aš dabar tuos vaikus pažįstu, vardais vadinu, bet tiktai nuvykusi į Simną sužinojau iš tos mokyklos darbuotojų, kad valdžia neseniai nusprendė sumažinti vaikų skaičių tokiose įstaigose – perkelti juos į šeimynas. Įsakymas yra, o pinigų jam vykdyti neduota.
Romansai dar liesis
-Jūs išties motiniškos širdies. Bet ar dar liesis iš jos romansai? Kur, beje, tų romansų išmokote?
-Mokiausi pati, mano šeima neturėjo nieko bendra su muzika, mama ir muzikinės klausos nelabai turėjo. Tiesa, balsingų buvo tėčio giminėje, mano pusseserės šeimoje buvo muzikuojama, grojama akordeonu, armonika, net mandolina. O aš nuo vaikystės dainavau, šokau, vaidinau, deklamavau, lankiau lietuvišką vaikų darželį, tad ir kepurinę šokau, ir Žvirbliuku buvau... Mane visada stumdavo į priekį, mat tada nejutau jokios baimės.
O romansus vėliau dainuodavau daug kur – ir draugų rate, ir teatre, nors man trūko patirties, profesionalumo. Dar dainuojančios revoliucijos laikais mane rimtai kalbino parengti romansų programą. Tada drovėjausi: man neatrodė, kad tokiu metu Lietuvoje kas nors norėtų girdėti rusiškus romansus. Bet netrukus išgirdau, kad juos atlieka lietuviai, ir pamaniau: „Kodėl gi aš negaliu?“ Po pusės metų parengiau programą.
