Rūta Klišytė

Gali tik spėlioti, ką reiškia itališkai skambantis sceninis dainininkės pseudonimas, beje, tik šia kalba prasmingas ir reiškiantis „mano“. Mia, kurią jau daugiau nei 10 metų matome ir girdime scenoje, iš tikrųjų yra Vilijos Pilibaitytės „mano“ – jos vaikystės svajonių įsikūnijimas, gyvenimo kūrinys. Mergina iš mažo miestelio netoli legendinės Apuolės sukūrė pati save. Ir visai galimas daiktas, kad šiemet būtent ją siųsime atstovauti Lietuvai į Austrijos sostinę Vieną.

 Žiniasklaidos paviešintas įvykis, kuriame girdėti skriaudžiamo vaiko verksmas, mūsų šalyje priimamas itin jautriai. O jei jis sklinda iš svetur, iš sočios bei laimingos Norvegijos, ir jį lydi vaiko netekusios motinos emigrantės ašaros, tai sukelia ilgai nerimstančias atjautos bangas.

Sausį akademikas Zigmas Zinkevičius pasitiko drūtą jubiliejų: žymus Lietuvos kalbininkas, visą gyvenimą skyręs lietuvių kalbos tyrinėjimams, buvo iškilmingai pasveikintas 90-mečio proga. Šią sukaktį akademikas paminėjo vis dar plušėdamas, nors prieš 20 metų jau išleistas į užtarnautą poilsį. O savo produktyvumą jis grindė tuo, kad turi net du darbo kambarius. „Mėgstu daryti kelis darbus vienu metu“, – šmaikštavo 90-metis mokslininkas.

Kažkada ši grakšti daili moteris labiau buvo žinoma kaip skandalingo menininko draugė, įsimintina dėl įkypų juodų akių ir riestainiais ant ausų susuktų kasyčių. Vėliau ji žibėjo televizijos ekrane kaip vienos dangiškos popgrupės žvaigždutė, netrukus užsirekomendavo ir kaip dainuojanti šokėja, ir kaip šokanti dainininkė, kaip reklamos figūra ir veidas.

„Tomute, stabtelėkite minutėlę: ar žinote, kad vakar spektaklyje buvote nuostabi? Mudu su žmona žiūrėjome „Mūsų klasę“ – abu buvome sujaudinti jūsų vaidybos!“ – aktorei Tomai Vaškevičiūtei komplimentus žėrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro budėtojas, pro savo posto langelį paduodamas jai raktus nuo jos grimo kambario. Ak, tas komplimentais ir rožėmis klotas jaunos gražuolės karjeros teatre kelias! Gal kokią kitą tokios liaupsės būtų jau išpaikinusios, tačiau ne Tomą Vaškevičiūtę.

Žymus rusų žurnalistas Igoris Jakovenka liūdnai pajuokavo, kad politinis klimatas Rusijoje tapo smarkiai niūrus – toks niūrus, kad šventėmis čia tampa karų pradžia, o kaimyninės valstybės žemių aneksija pasitinkama saliutais ir liaudies vaikštynėmis.

 Be šio žmogaus muziejininkystė Lietuvoje – lyg vežimas be vežėjo ir, galima sakyti, be arklio. Turbūt Romualdas Budrys, ilgametis Dailės muziejaus direktorius, nesupyks dėl tokio sugretinimo, mat šelmystės, smagumo, paprastumo šis žmogus ir į aukštumas pakilęs neišbarstė.