Sąvoka „emigrantas“ jau senokai lietuvio pasąmonėje susijusi ne tik su tam tikru sociologiniu terminu, bet ir įgavo keiksmažodžio bruožų, o kaip lietuviai vertina imigrantus ir kuo mūsų šalis patraukli savo gyvenimą kurti čia pasiryžusiems užsieniečiams?
28 tūkst žmonių, turinčių leidimą gyventi Lietuvoje
Apie tai, kokį žmogų galima laikyti imigrantu, Etninių tyrimų instituto specialistas Karolis Žibas sakė: „Kalbant apie Lietuvoje galiojančius įstatymus, juose nerasite tokios žmonių grupės detalaus apibrėžimo, bet imigranto sąvoką apibrėžia statistikos departamentas. Imigrantu laikomas asmuo, kuris į Lietuvą atvyksta ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui. Šis apibrėžimas taip pat apie imigrantus pasako nedaug, nes tas žmogus, kuris šalyje gyvena nuo pusės iki pusantrų metų, gali turėti tokių pat integracijos problemų, kaip ir kiti, bet į tokio apibrėžimo rėmus dėl vienų ar kitų priežasčių nepatenkantys asmenys.“
Pašnekovo teigimu, šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 28 tūkst. žmonių, kurie turi leidimus gyventi šalyje laikinai arba nuolat. „Tokius žmones tam tikra prasme galima laikyti ir imigrantais, bet didesnė šių žmonių dalis gyvena šalyje ilgą laiką ir yra veikiau priskirtini prie tautinių mažumų. Nėra lengva atskirti tautinės mažumos ir imigranto sąvokas.“
K. Žibo teigimu, žvelgiant į atvykstančiųjų į Lietuvą statistiką ir atmetus tuos atvejus, kai į tėvynę sugrįžta patys lietuviai ar kitų ES šalių piliečiai, asmenų, atvykstančių iš trečių šalių, skaičius yra santykinai mažas – praėjusių metų duomenimis, tokių žmonių atvyko apie tūkstantį.
Lietuviai bijo socialinių neramumų
Į klausimą, ką apie imigrantus mano patys lietuviai, pašnekovas sakė: „Su imigrantais siejama daugybė strereotipų ir mitų. Įvairūs tyrimai atliekami nuo 2005-ųjų metų ir matyti, kad analizuojant visuomenės nuomonę apie imigrantus, pastebimos labiau neigiamos tendencijos. 2010-aisiais buvo atliktas tyrimas, kurio metu aiškinomės, kokia visuomenės nuomonė apie Lietuvoje gyvenančius imigrantus. Daugiau nei 30 proc. apklaustųjų sutinka, kad į Lietuvą atvykstantys imigrantai gali sukelti socialinių neramumų.“
K. Žibas prisiminė ir 2008-aisiais atliktą tyrimą apie pabėgėlių įvaizdį, kuris parodė, kad visuomenė kur kas negatyviau nei imigrantus vertina pabėgėlius: „77 proc. apklaustųjų teigė, kad pabėgėliai gali padidinti nusikalstamumo lygį, 26 proc. apklaustųjų sutiko, kad pabėgėliai gali sukelti socialinių neramumų. Tikėtina, kad visuomenė, vertindama šias socialines grupes, įžvelgia kultūrinę ir ekonominę grėsmę.“
Specialisto teigimu, tautiečių nuomonė apie į mūsų šalį atvykstančius svetimtaučius dažnai būna laužta iš piršto: „Nuostatos imigrantų atžvilgiu yra negatyvios, nusistovėjusios, bet neparemtos realia gyvenimo patirtimi, tiesioginiais socialiniais santykiais, o nuostatomis, kurios vyrauja viešojoje erdvėje. Jei paklaustumėme respondentų, iš kokių šaltinių jie pažįsta imigrantus ar pabėgėlius, tai paaiškėja, kad tikrovėje pabėgėlius pažįsta mažiau nei vienas procentas apklaustųjų, bet absoliuti dauguma respondentų tvirtina, kad nuomonę apie šią socialinę grupę susidarė iš televizijos, laikraščių.“
Jaunimas linkęs reaguoti jautriau
Apie tai, ar tiesa, kad išankstinė visuomenės nuostata emigrantų atžvilgiu užkerta kelią jų sėkmingai integracijai ne tik visuomenėje, bet ir darbo rinkoje, pašnekovas sakė: „Viename iš atliktų imigrantų nuomonės tyrimų buvo klausimas, ar šiems per paskutinius dvylika šių metų mėnesių yra tekę susidurti su neigiamomis visuomenės nuostatomis jų atžvilgiu. Atskirai buvo tirta Lietuvoje studijuojančių ir jau dirbančių žmonių nuomonė. Daugiau nei 60 proc. apklaustų studentų teigė, kad su neigiama visuomenės reakcija jiems teko susidurti viešajame transporte, o daugiau nei 50 proc. teigė, kad tai teko patirti parduotuvėje. Kur kas optimistiškesni duomenys gauti apklausus jau dirbančius imigrantus, šie teigia neigiamų visuomenės nuostatų patiriantys kur kas mažiau. Tokį skirtumą būtų galima paaiškinti tuo, kad studentai į neigiamas reakcijas reaguoja jautriau bei aktyviau dalyvauja viešajame visuomenės gyvenime.“
Atvykstama kurti verslo
K. Žibo teigimu, dažniausios imigracijos priežastys – ekonominės, kai vykstama ieškoti darbo ar siekiama kurti verslą bei šeimyninės. „Ekonominio pakilimo metu darbo imigracija buvo itin dažnas reiškinys, sunkmečiu užsieniečiams leidimų dirbti Lietuvoje išdavimas sumažėjo, o šiuo metu šie skaičiai vėl auga.“
Pašnekovo teigimu, į mūsų šalį dažniau atvykstama iš šalių, kuriose ekonominė situacija sudėtingesnė nei Lietuvoje: „Daugiausiai imigrantų į Lietuvą atvyksta iš Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos, taip pat ieškoti geresnio darbo į Lietuvą vyksta ir kinai, tiesa, pastarųjų imigrantų yra gerokai mažiau nei anksčiau išvardytų šalių atstovų. Pastebėtina, kad ekonominio pakilimo metu iš Rusijos ir Kinijos padidėjo darbo imigrantų skaičius. Tiesa, pagal įstatymus šių šalių piliečiai Lietuvoje gali išbūti ne ilgiau nei dvejus metus ir vėliau turi grįžti į savo šalį.“
Pašnekovas pabrėžė, kad imigracijos srautus tam tikra prasme reguliuoja ir darbo imigracijos politika – žmogus „pririštas“ prie vienos darbo vietos, negali jos keisti.
Kuo patraukli Lietuva imigrantams?
Paklaustas, kuo patraukli Lietuva imigrantams, pašnekovas kalbėjo: „Vienas iš argumentų galėtų būti tai, kad imigrantai mūsų šalyje gali susikalbėti rusiškai. Kitas svarbus aspektas – tebėra išsilaikę tam tik šeimyniniai, kilmės ryšiai, kurių gyvavimas gali trukti 20-30 metų, o taip pat imigrantų šalių pasirinkimui turi įtakos ir geografinis prioritetas.
Prieš keletą metų viešojoje erdvėje buvo labai daug diskutuojama apie tai, kad, jei emigracija iš Lietuvos nemažės, mūsų šalis taps labai patrauklia imigrantams iš Kinijos, Indijos ar vadinamųjų trečiojo pasaulio Afrikos šalių. Apie tai, kiek tokiose prielaidose buvo tiesos, pašnekovas sakė: „Svarbu atsižvelgti į darbo emigracijos politiką, nes įdarbinimo procesą gali ir turi teisę inicijuoti tik darbdavys. Tokiu atveju daug kas priklauso nuo darbdavio – ypač jeigu jo prioritetai tokios šalys, kaip Kinija ar Indija. Kalbant apie kinų atvykimą į Lietuvą, buvo pasigirdę skambių pasakymų, kaip, kad „kinai okupuoja Panevėžį“, tuomet, žmonėms, suprantama, kyla tam tikrų nevienareikšmiškų minčių, bet žvelgiant į Lietuvos imigracijos srautus – Lietuvoje pats mažiausiais imigrantų skaičius visoje ES, tad nepanašu, kad ateityje grėstų kokios nors antplūdžio tendencijos.“
Imigrantas dirba daugiau ir geriau?
Spaudoje ne kartą buvo aprašyti atvejai, kad įmonės taupo kviesdamos darbuotojus iš Azijos šalių, kurie ryžtasi ilgesnei darbo dienai, o savo šalies darbuotojų, kurie puikiai žino savo teises ir reikalauja konkurencingo atlyginimo – atsisakoma. Į klausimą, ar yra tikimybė, kad kai kuriuose sektoriuse darbo vietas dažniau užims atvykėliai iš Azijos nei vietiniai gyventojai, pašnekovas sakė: „Taip nutikti gali, bet esama ir kitų veiksnių. Kai kuriose ES šalyse tam tikrus sektorius užima tik imigrantai – darbų, kurių nemėgsta vietiniai gyventojai, noriai imasi emigrantai.“
Į klausimą, ar Lietuva, kaip šalis su savo istorija ir kultūra bei dabartiniu ekonominiu kontekstu yra palanki imigrantams, K. Žibas sakė: „Žvelgiant į neigiamas visuomenės nuostatas gali pasirodyti, kad tai nėra palanki šalis imigrantams, bet kalbant apie ekonomines tendencijas, būtina atsižvelgti į tai, kad į Lietuvą atvyksta užsieniečiai, kuria įmones, papildomas darbo vietas, kuriose neretai dirba lietuviai, tad šia prasme imigrantai atneša ir ekonominę naudą.“
Pašnekovas užsiminė ir apie dar vieną reiškinį, kuris turi įtakos imigrantų georgrafijai: „Vienose šalyse imigrantų yra daugiau, kitose – mažiau, tad tam tikra konkurencija atsiranda tuomet, kai imigrantas nori įkurti savo verslą, susijusį su tam tikrais tautiniais dalykais, pavyzdžiui, atidaryti kinų restoraną ar turkišką kebabinę. Tarkime, Švedijoje yra daugiau imigrantų iš Azijos šalių ir konkurencija yra didesnė, tad esama nemažai atvejų, kuomet toks žmogus renkasi Lietuvą, kur konkurencija rinkoje yra mažesnė, tad negalima teigti, kad tik šalies ekonominė situacija nulemia jų pasirinkimą.“
Imigracijos politikos indeksas: Lietuva ES šalių sąrašo gale
Apie tai, kokia yra oficialioji Lietuvos imigracijos politika ir kaip ji vykdoma, pašnekovas sakė: „Dažnai sakoma, kad integracija yra dvilypis procesas, susiejantis visuomenę ir pačius emigrantus, bet esama ir trečio „dalyvio“ – valstybės. Jei kalbėtumėme apie integracijos ir imigracijos politikos ilgalaikes strategijas – jų nėra, bet esama tam tikrų šio proceso įteisinimo gairių įstatymuose.“
Pašnekovo tegimu, Lietuvos situaciją imigrantų integracijos klausimu puikiai atskleidžia vadinamasis Imigracijos politikos indeksas, į kurį įtrauktos visos imigrantų gyvenimo sritys – imigrantų dalyvavimas darbo rinkoje, švietimas, politinis dalyvavimas, pilietybės suteikimas ir pan. Šis indeksas apima 148 rodiklius ir remiantis jais, Lietuva yra ES šalių šalių sąrašo pabaigoje.
Problemų kyla dėl kalbos nemokėjimo
Darbo ir socialinių tyrimų instituto specialistė Laima Okunevičiūtė-Neverauskienė teigė, kad nėra atlikta tyrimų apie visus į Lietuvą atvykstančius imigrantus, tirta tik atvykstančių iš vadinamųjų trečiųjų šalių asmenų situacija.
Į klausimą, su kokiomis problemomis Lietuvoje susiduria imigrantai, pašnekovė sakė: „Kaip rodo tyrimų duomenys, pačios aktualiausios problemos – sudėtingos darbo vietos gavimo procedūros, nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas ar nemokėjimas visai, užsienio kalbų žinių stoka. Taip pat imigrantams iškyla problemų su kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų nepripažinimu, darbo rinkos poreikių neatitinkanti profesinė kvalifikacija bei diskriminacija dėl kilmės, šalies ar tautybės.“
Apie imigrantų diskriminaciją darbo rinkoje specialistė sakė: „Penktadalis, t.y. 20 proc., trečiųjų šalių piliečių apklausų metu nurodė, kad su diskriminacija darbo rinkoje susiduria dažnai, apie 15 proc. nurodė, kad šis reiškinys retas, o apie tai, kad su diskriminacija darbo rinkoje susiduriama labai retai, užsiminė tik 6 proc. apklaustųjų.“
Anot pašnekovės, darbo kokybės požiūriu Lietuva gerokai atsilieka nuo kitų Vakarų šalių, bet trečiųjų šalių piliečiai integracinę aplinką vertina palankiai ir akcentuoja tai, kad darbo apmokėjimo vidurkis Lietuvoje yra aukštesnis nei jų gimtosiose šalyse. Apibendrinant tyrimų rezultatus galima teigti, kad 86 proc. apklaustųjų trečiųjų šalių piliečių, kurie dirba Lietuvoje, norėtų dirbti mūsų šalyje kurį laiką, o 8 proc. yra pasiryžę likti dirbti visam laikui. Tokie pasisakymai rodo, kad gyvenimo ir dalyvavimo darbo rinkoje sąlygas šie žmonės Lietuvoje mato palankesnes nei savo gimtojoje šalyje.“
62 proc. imigruodami vėl pasirinktų Lietuvą
L. Neverauskienės teigimu, pagrindinis trečiųjų šalių piliečių įsidarbinimą Lietuvoje skatinantis veiksnys – tai mažas darbo užmokestis jų gimtojoje šalyje. „Trečiųjų šalių piliečiams atviresnė Lietuvos darbo rinka tapo nuo 2004-ųjų po to, kai mūsų šalis tapo ES nare".
Į klausimą, ar tiesa, kad į Lietuvą atvyksta vis daugiau aukštą profesinę kvalifikaciją turinčių imigrantų, pašnekovė sakė: „Tiesa, kad atvyksta ne tik darbininkiškas profesijas turintys žmonės. Kaip rodo atlikti tyrimai, Lietuvoja asmenys iš trečiųjų šalių dažniausiai dirba vairuotojais-ekspeditoriais logistikos srityje, virėjais konsultantais ir techniniais konsultantais.“
Viename iš tyrimų, kuriuo buvo siekiama ištirti imigrantų požiūrį į gyvenimo sąlygas Lietuvoje, respondentams buvo užduodamas klausimas, kokį sprendimą priimtų, jei galėtų laisvai rinktis, kurioje ES šalyje gyventi ir dirbti, mūsų šaliai teiktų prioritetą net 62 proc. apklaustųjų. Po Lietuvos, šie trečiųjų šalių piliečiai prioritetą teiktų Didžiajai Britanijai, Vokietijai, Jungtinėms Amerikos valstijoms ir Airijai.
