Anot jo, praėjusią savaitę vykęs Europos lyderių susitikimas su Donaldu Trumpu galėjo pasirodyti kaip mokinių susirinkimas direktoriaus kabinete. Tačiau susitikimas gali siųsti ir kitokią žinutę – jis gali atrodyti įkvepiančiai.
„Europa rado formulę, kaip elgtis su D. Trumpu Ukrainos klausimu: pirma, pagirti. Girti jo stiprybę, jo įsipareigojimą taikai ir jo gebėjimus sudaryti sandorius. Antra, bandyti palaipsniui nuteikti jį prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną – tai, ko pats V. Putinas, nepaisant visų pastangų, atrodo, negali padaryti“, – komentuoja jis.
Kuleba įvardijo Europos silpnybę
Anot D. Kulebos, praėjusią savaitę ši strategija vėl pasiteisino. Po D. Trumpo susitikimo su V. Putinu Aliaskoje atrodė, kad taikos pastangos iš esmės sužlugdytos, o V. Putinas kalba tik apie teritorines nuolaidas, Europos lyderiai dėmesį vėl atsuko į saugumo garantijų temą.
„Europiečiai suprato, kad, kai reikia susitarti su D. Trumpu, jie gali greitai susitarti ir dėl to, ką reikia daryti. Tai yra pažanga. Problema ta, kad jie eikvoja daug energijos, kad viskas liktų beveik taip pat. Kitas žingsnis – pasinaudoti šia naujai atrasta vienybe ir paversti ją stipria pozicija, iš kurios jie galėtų vadovauti deryboms ir remti Ukrainą karo lauke.
Visada stebina, kad Europos Sąjunga – viena iš didžiausių ekonomikų ir didžiausių bendrosios rinkos pasaulyje, turinti didelę politinę įtaką ir realų potencialą tapti karine galia – tenkinasi sekimu, o ne lyderiavimu. Tam, atrodo, yra dvi priežastys: įprastas įprotis paklusti Amerikai ir realybė, kad būti sąjunga nebūtinai reiškia būti vieningiems, net ir esminiais klausimais“, – komentuoja D. Kuleba.
Jis pastebi, kad Ukrainos klausimu Europa visus metus stebėjo JAV prezidentą, kuris parodė norą kritikuoti Rusijos veiksmus, bet nebuvo linkęs priimti sunkių sprendimų, kad šiuos veiksmus sustabdytų. Jo diplomatija Aliaskoje ir Vašingtone buvo tik figūrų judinimas žaidimo lentoje, sukuriantis laikiną energijos ir pagreičio įspūdį. Kai jis baigė, visiems, kurie stebėjo, buvo aišku, kad viskas grįžo į pradinę padėtį.
Tačiau kalbant apie Europos vienybę, D. Trumpas padarė realią įtaką. Nors jis tikrai nusipelno pagyrimo už tai, kad reikalavo, jog Europos šalys daugiau prisidėtų prie savo gynybos, jis taip pat, galbūt netyčia, padėjo Europos lyderiams sutelkti dėmesį į tai, dėl ko jie gali susitarti, o ne į tai, kas juos skiria.
„Dar kartą apžvelkime praėjusios savaitės įvykius. Pirmą kartą Ukraina vadovavo vieningai Europos delegacijai Jungtinėse Valstijose. Iš esmės Vašingtone buvo du šeimininkai: V. Zelenskis, kuris pasveikino kelis savo Europos kolegas Ukrainos ambasadoje, ir D. Trumpas, kuris juos priėmė Baltuosiuose rūmuose, kur jie susirinko kartu su V. Zelenskiu, kuris semėsi stiprybės iš jų buvimo. (Lenkija buvo vienintelė pastebima nebuvusi šalis.)
Negalima nepastebėti, kad JAV ir Europą skiria naujas atstumumas. Po susitikimo paskelbti pranešimai galėjo sudaryti įspūdį, kad Europa ir Amerika pasiekė kokį nors svarbų susitarimą, bet kai visi grįžo namo, tonas atšalo. Tai, kas iš pradžių buvo vaizduojama kaip atsidavusių partnerių susitikimas, iš tikrųjų buvo labiau panašu į mandagų susitikimą tarp susvetimėjusių sutuoktinių – oficialiai išsiskyrusių, jei dar ne išsiskyrusių. Atrodo, kad europiečiai pagaliau priima tai, kad šioje naujoje realybėje jie turi pasikliauti vieni kitais“, – sako D. Kuleba.
Jo teigimu, jei bus paskelbtos paliaubos – ar net oficiali karo pabaiga, kyla realus pavojus, kad Ukrainos Europos sąjungininkų ryžtas susilpnės, o jų vienybė suskils. D. Kuleba priduria neįsivaizduojantis, kaip karo pabaigos paskelbimas turėtų atrodyti realybėje.
D. Kulebos vertinimu, Europos sąjungininkai įstrigs diskusijose apie tai, kaip remti Kyjivą, neprovokuojant Rusijos ir nesugriaunant trapių taikos susitarimų.
„Europos trauma, patirta per kontinentinį karą ir, svarbiausia, per du pasaulinius karus, išmokė europiečius, kad sienų keitimas jėga veda tik prie dar didesnio smurto. Tai įsišakniję taip giliai, kad Zelenskis gali tikėtis, kad jo Europos partneriai laikysis tvirtos pozicijos teritorinio vientisumo klausimu.
Jis gali būti mažiau įsitikinęs jų gebėjimu įvykdyti kitus prisiimtus įsipareigojimus. Pavyzdžiui: pagaminti ir pateikti daugiau ginklų, investuoti daugiau į Ukrainos gynybos pramonę ir pažengti Ukrainos kelyje į narystę Europos Sąjungoje.
Europa šiandien galėtų būti kur kas stipresnėje padėtyje, jei būtų įveikusi Vengrijos veto dėl Ukrainos stojimo į Sąjungą, jei karinės gamybos apimtys žemyne būtų didinamos greičiau ir tolygiau visoje Sąjungoje ir jei daug mėnesių trukęs darbas dėl saugumo garantijų nebūtų baigtas pranešimu, kad darbas bus tęsiamas.
Europos nesugebėjimas veikti vieningai yra jos nuolatinis silpnumas ir kelias į pralaimėjimą, įskaitant Ukrainą. Tačiau jei ji sugebės susivienyti – ir išlikti vieninga – V. Putinas nepasieks savo tikslo“, – sako D. Kuleba.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
