REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Žmonijos istorijoje tai yra didžiausia masinė migracija: Kinijos populiacija persikelia į miestus tokiais tempais, kad iki 2030 metų maždaug kas aštuntas planetos gyventojas gyvens Kinijos mieste, rašoma „The Atlantic“.

Žmonijos istorijoje tai yra didžiausia masinė migracija: Kinijos populiacija persikelia į miestus tokiais tempais, kad iki 2030 metų maždaug kas aštuntas planetos gyventojas gyvens Kinijos mieste, rašoma „The Atlantic“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dėl tokio stulbinamo naujų gyventojų srauto miestuose formuojasi didžiausia pasaulyje lūšnynų gyventojų kolonija. Jau dabar Kinijoje galima suskaičiuoti 220 milijonų darbininkų-migrantų. Šie darbininkai gyvena be „chukou“ – specialaus leidimo, leidžiančio kinams pirkti butus arba siųsti vaikus į valstybines mokyklas. Be tokio leidimo šie darbininkai virto antrarūšiais piliečiais, gyvenančiais siaubinguose kambarėliuose priemiesčiuose – žiemą be šildymo, o karštą vasarą – visiškame karštyje. Šie būstai perpildyti, žmonės gyvena itin tankiai, jie turi tik viešus tualetus, apsuptus šiukšlių kalnų.

REKLAMA

Kai kurie iš šių žmonių gyvena miestų požeminių rūsių sistemoje, kuriuose jie nuomojasi kambarius be ventiliacijos – ten visiems neužtenka lovų, todėl žmonės priversti miegoti paeiliui. O kitiems tenka gyventi gamyklų ir fabrikų teritorijose – šalia savo darbo vietos, skubiai įsirengiant nakvynės vietą, arba palapinėse prie statybviečių. Praėjusią vasarą viename iš brangių Pekino rajonų, prie elitinių namų išaugo palapinių miestelis. Statybininkai miegojo didžiulėse karinėse palapinėse, rūbus džiovinosi ant medžių, vakarais lauke pradėjo žaisti stalo tenisą.

REKLAMA
REKLAMA

„Šiems žmonėms nuolatos diktuoja vis naujas žaidimo taisykles“, – teigia Tomas Milleris, knygos „Milijonas Kinijos miestiečių: pasakojimas apie didžiausią masinę migraciją žmonijos istorijoje“ („China‘s urban Million: The Story Behind the Greatest Migration in Human History“). T. Milleris dirba redaktoriumi „China Economic Quarterly“ leidinyje. Kinijoje jis gyvena nuo 2002 metų ir per tą laiką pabuvojo 85 Kinijos miestuose. Jo knygoje pateikiamas šio nežmoniško augimo chronologinis aprašymas ir tai, kaip migracija paveikė miestų gyvenimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jis mano, kad šio proceso kol kas niekaip negalima pavadinti teigiamu. Kinijos miestuose, pasak jo visiškas chaosas. Erdvė juose paskirstyta neracionaliai, egzistuoja daugybė problemų su judėjimu gatvėmis, visur purvas, ant šaligatvių daug duobių, į kuris neretai netgi įkrenta pėstieji. Be to, miestai paprasčiausiai negražūs.

Kai mano T. Milleris, dalis kaltės tenka Sovietų Sąjungai, kuris pradėjo milžiniškų pastatų ir begalinių prospektų statybas, tarp kurių žmogus jaučiasi kaip vabalėlis. Kinijos miestuose taip pat stengiasi statyti ne prasčiau, nei Pekine su jo didžiuliais paminklais, kurie yra valdžios simboliai. Pavyzdžiui, begalinė Tiananmenio aikštė ar Liaudies susirinkimų namai su savo 171,8 tūkstančių kvadratinių metrų plotu ir galimybe sutalpinti 10 tūkstančių žmonių.

REKLAMA

„Komunisttai, skirtingai nuo kitų žmonių, neturi nostalgiškų jausmų“, – pažymi T. Milleris. O tai reiškia, kad jie visiškai nemano, kad vertėtų išsaugoti, tarkime, senovines miesto sienas: „Jiems svarbu statyti ateičiai ir kurti tokius miestus, kurie taps daugiausia gamybos centrais. Svarbiausia komunistiniame mieste – funkcionalumas.“

Ir miestai Kinijoje buvo statomi atsižvelgiant į tai, kad žmonės gyvens ten pat, kur ir dirba, ir niekada nenorės niekur eiti. „Bet kada įvyksta santvarkos pasikeitimas, ir atsiranda kapitalizmas, žmonės pradeda pirkti, jiems tenka judėti po miestą, ir įprastas miesto modelis staiga tampa neefektyvus“, – tvirtina T. Milleris. Greitai Kinijoje augančios viduriniosios klasės atstovai nori matyti „Gucci“ vitrinas, pirkti BMW ir važinėti užmiestyje šiuolaikiniais dviračiais su fiksuota pavarų sistema.

REKLAMA

O miestai nesikeičia – jie tik tampa didesni. Tokie miestai, kaip Čuncinas, traukia milijonus kaimiečių iš provincijos. Šie žmonės iškeis savo nedidelius žemės sklypus į valstybinius butus.

„Tiems darbininkams, kurie neturi sugebėjimų ir įgūdžių, kurie praverstų mieste, toks persikėlimas gali tapti tik katastrofa. Jeigu aš kaimietis ir apsigyvenau naujame didžiuliame name... ten nebus, kur laikyti vištas, aš darbo nerasiu. Aš nemoku gyventi mieste. Galiausiai, dėl tokios migracijos atsiranda antrarūšių žmonių klasė, kurie nepajėgūs įsilieti į visuomenę, normaliai gyventi ir dirbti“, – aiškina T. Milleris.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų