Tokios prakartelės ir altoriaus, ko gero, nėra niekur kitur pasaulyje. Tik Kretingos rajone esančioje Vydmantų gyvenvietėje. Ir visą tai sumeistravo patys gyventojai savomis rankomis. Prakartėlės ir altoriaus gamybai jie panaudojo kone 300 kilogramų gintaro.
„Tai, kad Kristus gimsta ir nuo jo teka šis šaltinis gyvybės. Kaip ir laikas. Labai greitai. Ir mes esam išsibarstę visame tame grožyje. Ir įdomus dalykas, kad jūs nerasite nė vieno gintaro, kuris būtų vienodas. Kaip ir žmogaus nėra vienodo“, – sako Vydmantų parapijos klebonas Karolis Petravičius.
Visus šiuos gintarus po saujelę sunešė įvairūs žmonės. Kas pririnkęs šalia Baltijos, o kas iš anksčiau turėjęs namuose. Kai kurie atkeliavo net iš Australijos.
„Penkių metų mergaitės, kuri atnešė su savo mama saują gintarų, surinktų tos mergaitės tėvelio, kuris 40 metų mirė nuo plaučių vėžio. Yra moterų, kurios palaidojusios savo vyrus, vėl gi, atneša jų surinktus gintarus rastus prie Baltijos jūros“, – tęsia pašnekovas.
O altoriuje – ir įvairiausi gintariniai papuošalai. Kiekvienas jų taip pat turi savo istoriją.
„Viena šeima padovanojo gražius karolius, va tuos gražius, juodo gintaro. Jie būtų šventę savo 50 metų santuokos jubiliejų, bet jie abu yra Amžinybėje, tad šeima įprasmino jų atminimą padovanodama tuos karolius mūsų parapijai, tam gimstančiam gintariniam altoriui“, – pasakoja K. Petravičius.
O kai kuriuos čia atsidūrusius gintarus jų savininkai sugebėjo išsaugoti net sunkiausiais ir baisiausiais savo gyvenimo etapais.
„Yra tremtinių gintarai. Kurie išsaugojo gintarus juos turėję tremtyje ir grįžę į Lietuvą išsaugoję padovanojo savo vaikams ir jų vaikai kaip iš tremties parvežtas relikvijas mums vėl gi dovanojo. Nėra gintarai, ten yra gyvenimai“, – sako klebonas.
Altorių, kuriame ir spindi šis gintaras, taip pat sumeistravo vietiniai. Jį pagaminęs stalius išduoda net vieną netikėtą paslaptį apie savo kūrinį.
„Po kiekvienu tuo, parašyta po norą, svajonę kiekvieno žmogaus. Yra 16 norų arba svajonių prašyta. Po kiekvienu tuo kvadračiuku ir priklijuotą – nesimato. – O kas juos rašė? – Rašiau aš, kaimynai, draugai, kam prisiskambinom ir kas atėjo. – Bet jūs matėt juos? – Taip matėm. Ne, nemačiau kas ten parašytą, užtepiau klijų ir priklijavau nežiūrėdamas“, – kalba stalius Andrius Girskis.
O prakartėlėje gulinčio Jėzaus ir jį lankančiųjų skulptūras kunigas Karolis atsivežė iš Tauragės. 70-imt metų skaičiuojantys meno kūriniai buvo paveikti laiko – aptrupėję ir pamėgti vorų. Juos nemokamai restauruoti pasišovė viena Vydmantų moksleivė.
„Turbūt kai jas pačias ištrauki, ten būna visokių vorų, vabalų ant jų, o aš bijau biški vorų, tai tas buvo baisu, bet jas reikėjo nuplauti“, – teigia jaunoji menininkė Beta Rogačiovaitė.
Mergina dirbo kelis mėnesius, kol senosios skulptūros atgimė naujam gyvenimui.
„Vienos buvo be rankų, be ausų, be nosies. Tai dalipdžiau tas dalis, sutvarkiau ir perdažiau. Užtrukau. Visą vasarą dariau ir dar pasilikau kai buvo karantinas, kai niekur nėjom, tai karantino metu irgi darbavausi“, – sako ji.
Išskirtinai ir meniškai savo prakartėlę Vydmantų bendruomenė puošia jau ne vienerius metus. Kas kartą sugalvodama vis naują idėją. Tačiau tai daro ne tik dėl gražaus ir šventiško vaizdo. Žmonės taip siekia pritraukti kuo daugiau lankytojų ir surinkti pinigų Vydmantų bažnyčios statybai. Tad visus apsilankiusius kviečia prie šio tikslo prisidėti bent keliais eurais.
