REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Netrukus turėsime naują Seimą. Jo dauguma kartu su prezidentu suformuos ir naują Vyriausybę. Kaip galėtų klostytis visuomenės ir Seimo santykiai po rinkimų? Ar būtų įmanoma visuomenei ir politikams konstruktyviai bendradarbiauti? Ko tokiam bendradarbiavimui reikėtų, kuo jis galėtų remtis? Pagaliau kokius uždavinius visuomenė galėtų ir turėtų kelti būsimam Seimui, Vyriausybei?

REKLAMA
REKLAMA

Apie tai Lietuvos radijo laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” Dariaus Kuolio kalbinami diskutavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mindaugas Jurkynas, žinių agentūros ELTA redaktorius Vladimiras Laučius ir brolis Arūnas Peškaitis.

REKLAMA

Politikų ir visuomenės dialogas užsimezga tik per rinkimus

Politikai kviečia mus, Lietuvos piliečius, atlikti savo pareigą - ateiti balsuoti už pristatytas partijų programas, už vienokius ar kitokius partijų pažadus, jų įsipareigojimus visuomenei. Ar dalyvavimu rinkimuose ir turėtų baigtis visuomenės ir valdžios dialogas? Ar vis dėlto įmanomas ir kitoks Lietuvos visuomenės santykis su valdžia - keliant politikams tam tikrus uždavinius ir palaikant su jais nuolatinį dialogą?

REKLAMA
REKLAMA

M. Jurkyno manymu, politikų ir visuomenės dialogas neturėtų apsiriboti vien rinkimais, - jį reikėtų palaikyti nuolat. Rinkimai yra tik visuomenės reakcija į tai, ar politinės institucijos pateisino rinkėjų lūkesčius. Vienas iš kanalų tokiam dialogui palaikyti yra politinės partijos. Pasitikėjimo reitinguose jos užima vieną paskutinių vietų (po Vyriausybės), o iš tiesų jos turėtų būti grandis tarp žmonių ir valdžios: per politines partijas žmonės gali išreikšti savo lūkesčius - balsuodami už jas arba ne, dalyvaudami su jomis susijusių interesų grupių veikloje, savanorių asociacijose. Bet matyti, kad šitas kanalas dar nėra išnaudotas. Be to, būtų galima skatinti, aktyvinti bendruomeninę veiklą, t.y. nevyriausybinių organizacijų sektorių - jis yra pilietinės visuomenės stuburas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

V. Laučius pritarė, jog nepakanka vienkartinio balsavimo veiksmo, kad politikus ir visuomenę sietų santykiai, būdingi pilietinei visuomenei. Bet dažnai politikai pareiškia, jog jų programos, rinkimų kampanijos, reklama bei populizmas yra toks, kokio reikia visuomenei. Kitaip tariant, pati visuomenė apkaltinama tuo, kad turime tokią politiką. Retai politikai prisipažįsta patys kalti dėl savo nekonstruktyvaus santykio. Jie elgiasi labiau kaip ekspertai nei kaip politikai, orientuojasi į politologus bei istorikus ir pamiršta savo rinkėjus. Jų programos dažnokai yra nepaskaitomos - jose į rinkėjus kreipiamasi nesuprantamais žodžiais arba bendromis, mažai tesakančiomis frazėmis. Artumo su visuomene stoką politikai kompensuoja pataikavimu, tai yra užuot sprendę problemą, ją tik pagilina.

REKLAMA

A. Peškaitis pažymėjo, kad Lietuvoje rinkimai visada yra aktyvumo pliūpsnis: atrodo, kad mes vėl nublokšti ant bedugnės krašto, kad viskas iki šiol buvo griauta, o dabar vėl statysime. Normalioje, organizuotoje visuomenėje rinkimai turėtų būti viena iš visuomeninio proceso dalių. Iš šito perdėto dėmesio rinkimams ir visiško nesidomėjimo politiniais procesais tarp rinkimų matyti visos visuomenės ligos. Praūžę politiniai skandalai parodė, kad politikai, atsidūrę valdžios viršūnėse, elgiasi su ta valdžia kaip su savo privačiu versliuku. Jų žodynas visai neatspindi jų solidarumo su visuomene. Politikai pamiršta, kad patys yra jos dalis, kad yra pašaukti jai tarnauti.

REKLAMA

Ar visuomenė pasiruošusi partnerystei?

Atrodo, kad pati mūsų visuomenė nėra labai organizuota. Kas iš visuomenės pusės galėtų palaikyti lygiavertį, partnerišką dialogą su politikais? Ar nėra tam tikro užburto rato: visuomenė nėra pasiruošusi partnerystei, o patys politikai nesiunčia visuomenei jokių ženklų, kad yra suinteresuoti ja kaip galimu partneriu.

A. Peškaičio nuomone, mūsų visuomenė dar tikrai nėra organizuota, pilietinė. Bažnyčios socialinis mokymas, atsiradęs XIX a. gale iš labai didelės bažnyčios opozicijos liberalizmui kaip visuomenę skaidančiam individualizmui, pirmiausia kilo iš susirūpinimo visuomenės solidarumu. Visuomenė yra bendruomenė, kurioje atsakomybės jungiasi viena su kita. Negalime matyti visuomenės vien kaip atskirų individų ar grupių kovos. Ji yra gyvas organizmas. O susidaręs užburtas ratas galėtų būti perkirstas. Ypatingo dėmesio verta sociologo A. Poviliūno mintis, kad mes negalime kurti pilietinės visuomenės sugalvodami vis naujas struktūras tos visuomenės saviorganizacijai. Naujos struktūros visada priimamos kaip svetimos. Bendruomenė galėtų būti kuriama atsispiriant nuo jau egzistuojančios struktūros: tai gali būti parapija ar kultūros namai, jeigu jie gerai dirbo. Galbūt pavyks įdiegti solidarumo daigus, jeigu naują turinį skiepysime į jau esamą dirvą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Partijų programose nesiekiama susikalbėti su rinkėjais

Kokie visuomenės ir politikų santykiai galėtų klostytis po rinkimų? Ar partijų programose yra pastangų atsižvelgti į politinę krizę, kurią Lietuva išgyveno ir, matyt, tebeišgyvena? Ar politinės partijos savo programinėse nuostatose ketina siekti naujos santykių su visuomene kokybės, bendradarbiauti naujais pagrindais, atkurti pasitikėjimo ryšius, įtraukti visuomenę į viešąjį lauką, suteikti jai daugiau dalyvavimo galimybių?

V. Laučius pažymėjo, kad politinės partijos nelinkusios daug kalbėti apie visuomenės reiškinius, tendencijas, vertybių krizę, kitus visuomenės rūpesčius. Galbūt viena kita opozicinė partija daugiau kalba apie krizę, pilietinės visuomenės būklę, apie tai, ką reikėtų keisti. Bet dauguma partijų pabrėžia ekonominio stabilumo, ūkio raidos dalykus, o apie visuomenės, kultūros plėtrą, apie tai, kaip turėtų formuotis pilietinė visuomenė ir ko tam trūksta, jos visai nekalba. Ekonominiai klausimai programose aptariami labai detaliai, smulkiai, tarsi jos buvo rašytos ne rinkėjams, o vienų politikų kitiems ar ekspertams, kurie skaitys, nagrinės ir darys išvadas. Susikalbėjimo su rinkėjais kol kas tikrai trūksta.

REKLAMA

M. Jurkynas pabrėžė, kad žadėtų partijų diskusijų su nevyriausybinėmis organizacijomis dėl valstybės ateities ir visuomenės raidos perspektyvų, žadėtų forumų su piliečiais nėra daug. Vienos partijos atstovas ciniškai pasakė, kad programos išties rašomos politologams. Visuomenės apklausos rodo, kad žmonės rinksis partiją atsižvelgdami ne į programą, o į lyderį. Beje, daugelis net neturės galimybės jų perskaityti: prasidėjus rinkimų kampanijoms dauguma politinių partijų net internete nebuvo pateikusios savo programų, ką jau kalbėti apie spausdintas. Žvilgtelėję į programas pamatysime, kad jos nedidelės, vadinasi, yra apsiribojama abstrakčių siekiamybių rinkiniu, tačiau net ir politikos senbuvių programose nėra išplėtoti tų siekių įgyvendinimo mechanizmai. Taigi nematyti, kaip bus palaikomas partijų ir visuomenės dialogas, kaip ir nematyti konkrečių partijų bandymų inicijuoti glaudesnį bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis. Piliečių dialogas su valdžia galėtų būti aktyviau plėtojamas ir žiniasklaidoje: nevyriausybinės organizacijos turėtų iškelti bei nušviesti problemas ir Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus - tada ir visuomenė pamatytų esamus prieštaravimus.

REKLAMA

Visuomenė turėtų reikalauti dialogo

Taigi vartant partijų programas kyla įspūdis, kad rimtam dialogui su visuomene nėra nusiteikta, partijos neketina sudaryti visuomenei naujų galimybių dalyvauti politinėje erdvėje. Kokiu pagrindu vis dėlto galėtų vykti piliečių ir valdžios dialogas, jeigu mes net per rinkimus pasigendame partijų pastangų jį megzti? Kokiais būdais būtų galima jį inicijuoti, skatinti?

V. Laučius pabrėžė, kad partijų santykis su visuomene nepakis, kol nepersitvarkys pačios partijos. Reikėtų keisti politikų atrankos principą. Rinkėjai, visuomenė turi nuolat kelti reikalavimus politikams ir visų pirma jų gebėjimams. O politiko gebėjimai matyti iš to, kaip jis kalba viešojoje erdvėje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

M. Jurkynas pritarė, kad iniciatyvos turi kilti iš pačios visuomenės. Žmonės turi rasti laiko ne tik sau ir savo šeimai, bet ir visuomeniniams reikalams. Tačiau ir politikai galėtų išnaudoti jau esamus kanalus - kad ir dabartinę rinkimų sistemą. Pusė Seimo narių yra renkami vienmandatėse apygardose. Politikai galėtų nuolat, ne tik prieš rinkimus, savo apygardose rengti atvirus susitikimus su vietinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis, interesų grupėmis ir taip spręsti kylančias problemas bei didinti visuomenės reiklumą. R. Pakso pavyzdys atvėrė politikams akis - su žmonėmis reikia kalbėtis ne tik prieš rinkimus. Taip pat būtų galima leisti patiems žmonėms sudaryti proporcinius sąrašus, tokiu būdu atsirastų galimybė ateiti naujiems žmonėms, keistis partijos elitui.

REKLAMA

Už žodį reikėtų atsakyti kaip už daiktą

Kokius uždavinius visuomenė galėtų dabar kelti būsimam Seimui? Kas šiandien atrodo aktualu? Kokius partijų dabar žadamus susitarimus visuomenė turėtų ryžtis priminti Seimui per ketverius būsimos kadencijos metus?

A. Peškaitis norėtų, kad visų pirma būtų susitarta dėl naujos valdžios skaidrumo ir kuo viešesnio darbo. Visuomenė turėtų labiau dalyvauti ir kuriant įstatymus. Reikia ne vien referendumų, - atskiros visuomenės interesų grupės, nevyriausybinės organizacijos turėtų būti gausiau įtraukiamos į darbo grupes, priimamų įstatymų svarstymą. Tai turėtų vykti ne priešokiais - reikėtų suformuoti tradiciją, mechanizmą, kuris neleistų manipuliuoti visuomene, laikyti valdžios dvaru. Turėtume pajausti, kad priimami įstatymai yra mūsų visų, bendri. Žinoma, utopiška tikėtis idealių sprendimų, bet privalome bent jau žengti ta kryptimi. Turėtume iš išrinktųjų atstovų reikalauti ir jų nuolatinės atsakomybės už duotus pažadus bei savo programas. Principai lieka abstraktūs, kai nekalbama, kaip jie gali būti įkūnyti. Būtent tai turėtų spręsti politikai. Dažnai konkretūs mokslininkų darbai, galintys padėti išspręsti realias problemas, lieka atskirti nuo Vyriausybės veiklos, o įstatymai priimami tik spaudžiant tarptautinėms, o ne vietinėms organizacijoms.

REKLAMA

V. Laučiaus nuomone, visuomenė turėtų vaduotis iš paplitusių stereotipų. Vienas jų - įsivaizdavimas, kad reikalavimus, taikomus, tarkim, verslo srityje, galima tiesiogiai perkelti į politiką. Nebūtinai geru politiku taps geras specialistas, puikus verslininkas ar pavyzdingas šeimos galva. Be to, nereikia pasiduoti iliuzijai, kad būsimas Seimas gali žadėti bet ką, reikėtų įvertinti jo realias galimybes įgyvendinti savo pažadus.

M. Jurkyno manymu, svarbiausia, kad visuomenė reikalautų iš politikų atskaitomybės už padarytus darbus, - kad žodis iš tiesų būtų vertinamas kaip daiktas. Žmonės turėtų ne tik pasirūpinti savo aplinka, bet ir stebėti politinį gyvenimą, prižiūrėti politikus. Valdžios bendravimas su žmonėmis leistų patiems politikams plačiau išskleisti jų akcentuojamų ekonominių bei socialinių problemų sprendimo mechanizmus, o žmonėms susiformuoti išsamesnį partijų veiklos vaizdą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų