REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

KGB generolas M. Misiukonis paskutinį Lietuvos partizaną norėtų paversti banditu

A. Kraujelis: maskoliams niekada nepasiduosiu

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kuria siekiama atkurti istorinį teisingumą. Tačiau iš dešimties įtariamųjų teisiamųjų suole sėdi tik vienas – pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis (74 m.).

Šioje Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Romualdo Valiulio dar 2009-ųjų lapkritį teismui perduotoje byloje dėl vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antano Kraujelio žūties buvo kaltinami keturi Lietuvos gyventojai: M. Misiukonis, Sergejus Tichomirovas, Rimantas Kublickas ir Petras Laguckas. Prokurorai šioje byloje nustatė dešimt asmenų, kurie, tarnaudami sovietams nulėmė Lietuvos partizano žūtį. Pasak kaltinamąjį aktą surašiusio prokuroro, dėl užsitęsusių archyvinių dokumentų paieškų, ekspertizių, komplikuoto tarptautinės teisinės pagalbos prašymų vykdymo kai kuriose užsienio šalyse šiai genocido baudžiamajai bylai ištirti prireikė beveik 11 metų.

Teismui perduoti tik keturi kaltinamieji, kadangi kiti šeši jau mirę. Vykstant teismui, kuris prasidėjo 2010-aisiais numirė dar trys įtariamieji ir dabar teisiamas tik M. Misiukonis, pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo vidaus reikalų ministras.

REKLAMA
REKLAMA

Raudonavo prezidentas

2000-ųjų vasario 16-ąją prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo M. Misiukonį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuo ypač pasipiktino buvę disidentai. Garsioji Nijolė Sadūnaitė tada specialiai atskubėjo į Prezidentūrą ir sutrikdė ordinų įteikimo ceremoniją – garsiai pareiškė, kad negalima apdovanoti KGB agentų ir kadrinių karininkų. Kovotoja už Lietuvos nepriklausomybę turėjo omenyje tuo metu irgi apdovanotą Kazimirą Prunskienę ir M. Misiukonį. Paraudęs ir suglumęs prezidentas turėjo raminti N. Sadūnaitę, kuri metais anksčiau pati buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu.

REKLAMA

Netrukus per 50 Seimo narių pasirašė pareiškimą, kuriame teigta, kad aukštų apdovanojimų įteikimas tokiems asmenims esanti provokacija, siekiant pasityčioti iš Lietuvos nepriklausomybės.

M. Misiukonis KGB struktūrose dirbo iki 1984 metų ir užėmė aukštą 6-ojo skyriaus viršininko postą. Pradėjo ten dirbti baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą 1962 metais. Iš pradžių dirbo operatyviniu įgaliotiniu Anykščiuose ir po 3 metų dalyvavo paskutiniojo Aukštaitijos partizano A. Kraujelio „sulaikymo operacijoje“. Operacijai vadovavo NKVD budelis Nachmanas Dušanskis, o jaunesniojo leitenanto M. Misiukonio vaidmuo buvo nežymus – jis dalyvavo atpažinimo procese. Byloje yra dokumentas, kad atpažinimo aktą pasirašė KGB jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis.

REKLAMA
REKLAMA

Priešinosi okupacijai

Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje tęsėsi dešimtmetį. Ir nors dabar kai kas bando sumenkinti šios didvyriškos kovos reikšmę, teigia, esą ši kova buvusi beviltiška, iš anksto pasmerkta, vis dėlto neįmanoma nesižavėti miško brolių narsa, pasiaukojimu, ištverme.

Kovodami su organizuotais, iki dantų ginkluotais NKVD daliniais, nujausdami savo tragišką baigtį, daugelis partizanų verčiau pasirinkdavo mirtį, bet nepasiduodavo priešui. 1948 metų rudenį ir A. Kraujelis pasitraukė į mišką ir prisidėjo prie Vytauto apygardai priklaususio Mykolo Urbono-Liepos būrio. Po poros metų, būrio vadui patekus į saugumiečių rankas, jis perėjo į Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje veikusio Henriko Ruškulio-Liūto būrį ir buvo paskirtas Žėručio rajono štabo vadu, o kiek vėliau – štabo Žvalgybos skyriaus viršininku.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

1954 metais Lietuvoje buvo telikę apie 100 partizanų. Ilgiausiai sugebėjo slapstytis paskutinis Aukštaitijos partizanas iš Vytauto apygardos Antanas Kraujelis ir Žemaitijos partizanas P. Končius – juos abu čekistai sugebėjo surasti tik 1965 metais.

Saugumas buvo bejėgis

Žinant čekistų klastą, jų užverbuotų agentų provokacijas, didžiulę nuostabą kelia A. Kraujelio fenomenas – kaip jis sugebėjo išvengti pasalų, išdavystės ir taip ilgai slapstytis?

Juk KGB stengėsi iš paskutiniųjų, buvo mobilizuotos didžiulės pajėgos, apie besislapstantį partizaną žinojo net Maskvos vadovybė ir nuolat griežtai reikalaudavo kuo skubiau surasti „plėšiką“. Čekistai savo ataskaitose A. Kraujelį vadindavo banditu, grobiančiu žmonių ir valstybės turtą. Neilgai trukus ir sovietinėje spaudoje pasirodė daugybė straipsnių apie Utenos, Molėtų, Anykščių rajonuose esą plėšikaujantį nusikaltėlį.

REKLAMA

Be abejo, tie plėšimai buvo gerokai išpūsti, be to, A. Kraujelio vardu bandė pasinaudoti ir kai kurie plėšikai. Yra faktų, kad vietos čekistai ne vieną tokį išaiškino, tačiau neteisė, o... užverbavo ieškoti besislapstančio partizano. Apskritai, net kelių minėtų rajonų KGB ruošė bendras operacijas, griebėsi įvairiausių priemonių – nuolat sekė A. Kraujelio artimuosius, kaimynus, žadėjo nemenkas sumas už informaciją apie jo slapstymosi vietą. 1960 metų rugpjūčio mėnesį A. Kraujelis su broliais Ruzgais ir A. Satkūnu įsilaužė į Pakalnių miestelio parduotuvę. Vyrai išsinešė prekių už 23 609 rublius. Ant prekystalio A. Kraujelis paliko raštelį: „Nelieskit šeimininkų, jie nekalti. Jų kaltumas kaip ir jūsų. Sunaudoju prekes. Siaubūnas“.

REKLAMA

Po 2 metų A. Satkūnas ir broliai Ruzgai buvo sulaikyti ir nuteisti.

Paskutinė kova

1964 metų gruodžio 19 dieną operatyvinių paieškų priemonių vykdymo metu gauta duomenų, kad A. Kraujelis gali slėptis pas Pinkevičių, Vingelevičių, Cibą. Šie žmonės gyveno Utenos rajono Papiškių kaime, tad peršasi išvada, kad kažkas iš vietinių gyventojų galėjo čekistams nurodyti apytikrę A. Kraujelio slapstymosi vietą. Be abejo, byloje buvo ir jų pavardės, tačiau kagėbistai suspėjo tuos dokumentus sunaikinti.

1964 metų pabaigoje čekistai Papiškių kaime atliko keletą kratų. Ypatingą dėmesį skyrė kelioms sodyboms, tarp jų ir Antano Pinkevičiaus, tačiau nieko nerado. Netrukus byloje atsirado įrašas: „Gauta papildomų duomenų, kad slepiasi pas Pinkevičių“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

1965 metų kovo 17 rytą apie 50 ginkluotų kareivių apsupo A. Pinkevičiaus namelį. Kruopščiai apieškojo ūkinius pastatus, smaigais išbadė šieną, šiaudus. Nieko neradę, sugužėjo į trobą. Čia pradėjo krėsti visus pašalius, galų gale susidomėjo didžiule krosnimi.

Pradėję ardyti sienelę, aptiko gudriai užmaskuotą angą. Liepė šeimininkui A. Pinkevičiui atidaryti. Lindėdamas slėptuvėje, A. Kraujelis pamanė, kad lenda čekistai, ir paleido automato seriją... A. Pinkevičius sukniubo paplūdęs kraujais, o kareiviai išgarmėjo iš trobos, apsupo žiedu visą sodybą. Viduje liko tik Antano žmona ir jo sesuo. Pasak Broniaus ir Aldonos Pinkevičių, A. Kraujelis išlindo iš slėptuvės, pasidomėjo, kiek yra kareivių, paprašė suknelės – bandysiąs bėgti, į moterį gal nešausią (jis dažnai apsirengdavo moteriškais rūbais, taip ne kartą apmulkino stribus ir čekistus).

REKLAMA

Netrukus per seserį jam perdavė raštelį, kuriuo reikalauta pasiduoti, žadėta jam dovanoti. A. Kraujelis tik šyptelėjo: „Maskoliams niekada nepasiduosiu“. Keletą šūvių paleido per langą, sužeidė du kareivius. Po to pats sudegino kai kuriuos dokumentus, užlipo ant aukšto ir nusišovė.

Kūną išsivežė KGB ir niekas nežino, kur jis palaidotas.

Ir tik po dviejų savaičių1965 metų kovo 31 dieną „Tiesa“ išspausdino nedidelę žinutę „Likviduotas banditas“. Joje rašoma: „Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A. Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A. Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas“.

REKLAMA

Galima prilyginti genocidui

Tardymas šioje byloje užtruko daugiau kaip dešimtmetį, tačiau teismas irgi vyksta labai lėtai. Iš pradžių Panevėžio apygardos teismas bylą norėjo gražinti prokurorams, tačiau Apeliacinio teismo sprendimu turėjo ją pradėti nagrinėti. Po to teisme padaryta kelių metų pertrauka, nes Panevėžio apygardos teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas nustatyti, ar Baudžiamajame kodekse (BK) numatyta atsakomybė už genocidą neprieštarauja Konstitucijai. Advokatų manymu, genocido sąvoka Lietuvos BK yra pernelyg išplėsta ir prieštarauja tarptautinei teisinei praktikai. Esą pagal tarptautinę teisę genocidu laikomi veiksmai prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei. Tuo tarpu Lietuvoje į šią sąvoką įtrauktos ir socialinės bei politinės grupės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir štai tik šiemet, kovo mėnesį, Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui, Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. Anot Konstitucinio Teismo, už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui. Dabar teismai turės įvertinti, ar partizanų naikinimas kėlė grėsmę visiškai ar iš dalies sunaikinti lietuvių tautą. M. Misiukonio advokatas Vytautas Sviderskis, remdamasis Konstitucinio teismo išaiškinimu, iš karto paprašė teisminį nagrinėjimą nutraukti, nes jo ginamasis esąs nekaltas.

REKLAMA

Jaučiasi nekaltas

Kol Konstitucinis Teismas sprendė dėl genocido, M. Misiukonis su advokatu dar kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, kad šis pavestų prokurorams kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kad, remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, šis iš naujo įvertintų sprendimą A. Kraujeliui suteikti kario savanorio statusą. „Byloje yra duomenų, kad jis žudė beginklius civilius asmenis ar dalyvavo juos žudant. Yra duomenų, kad pats nužudė nėščią moterį jos vaikų akivaizdoje“, – sakė gynėjas. Taip teigia ir M. Misiukonis. Jo nuomone, A. Kraujelis-Siaubūnas buvo ne rezistentas, o kriminalinis nusikaltėlis. Pasak M. Misiukonio, saugumiečiai A. Kraujelio ieškojo tik kaip labai pavojingo ginkluoto nelegalo. „Aš turiu Genocido centro išduotą pažymą, kad A. Kraujelis yra nužudęs mažiausiai vienuolika žmonių – ne tik vyrų, bet ir moterų, nepilnamečių. Siaubūno pravardę jis buvo gavęs ne be pagrindo“, – yra sakęs M. Misiukonis. Dabar vėl nagrinėjant bylą M. Misiukonis atsisakė duoti parodymus, tad teisėjas perskaitė ankstesnius kaltinamojo parodymus, kuriuose jis kategoriškai neigė savo kaltę.

REKLAMA

Tuos parodymus atidžiai klausėsi A. Kraujelio našlė Janina Snukiškytė-Mykolaitienė, jo sūnus Antanas Snukiškis bei sesuo Janina Šyvokienė. Partizano našlė teigė, kad jos vyras žmonių tikrai nešaudė, tačiau ji nebenori tęsti teismo ir siūlė tai palikti Dievo teismui. Ir vis tik teismas turės paskelbti verdiktą. Galbūt, tai pavyks padaryti ir šiemet. Rugsėjo mėnesį įvyksiančiame teismo posėdyje numatyti šalių ginčai.

TIK FAKTAI:

A. Kraujelis (1928–1965) į mišką išėjo 1948 metais. Jis turėjo Pabaisos, o vėliau – Siaubūno slapyvardį.

Būdamas pogrindyje vedė Janiną Snukiškytę, su kuria 1959-aisiais susilaukė sūnaus Antano. Po Siaubūno žūties Janina buvo suimta, nuteista ir laikoma Panevėžio kalėjime, o sūnus Antano Petronio pavarde atsidūrė vaikų namuose. Grįžusi iš kalėjimo, savo sūnų Janina atgavo tik per teismą 1968 metais.

REKLAMA
REKLAMA

1992 metais buvę Utenos politiniai kaliniai prie A. Pinkevičiaus namo pastatė paminklą partizanui A. Kraujeliui.

1997 metais A. Kraujeliui po mirties buvo suteiktas teisinis kario savanorio laipsnis, o vėliau – ir vyresniojo leitenanto laipsnis. 1998 metais jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.

Apie A. Kraujelį 55 minučių trukmės dokumentinį filmą „Paskutinis“ yra nufilmavęs dabar už dailininko Naglio Karvelio nužudymą teisiamas režisierius dokumentininkas Algimantas Maceina.

A. Kraujelio sesuo habilituota mokslų daktarė Janina Šyvokienė yra parašiusi prisiminimų knygą „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų