Pešasi dėl žaliavos
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininko Jono Vilionio nuomonė įdomi, nes šis ūkininkas prieš kelis dešimtmečius buvo AB „Klaipėdos pienas“ generalinis direktorius. Taigi šis ūkininkas geriau nei kiti išmano perdirbėjų taktiką ir strategiją. „Žinau jų gudrybes. Štai šįmet niekas nepastebi, kad perdirbimo įmonės pradėjo iš tikrųjų pjautis dėl pieno žaliavos. Jie turi užsakymų pagaminti produktų ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkoms ir privalo susitarimus vykdyti, o pieno gamintojų mažėja. Štai jie dabar ir verčiasi per galvą“, – sakė J.Vilionis.
„Valstiečių laikraščio“ žiniomis, Prienų rajone „Pieno žvaigždžių“ atstovai vilioja ūkininkus, tiekiančius pieną „Marijampolės pieno konservams“ net iki 10 ct už kilogramą didesnėmis supirkimo kainomis. Anksčiau perviliojimui būdavo skiriama 2–3 ct už kilogramą. Taigi akivaizdu, kad supirkimo rinkoje prasidėjo negailestingas karas. Konkurencinėje kovoje dalyvauja ir „Rokiškio sūris“ bei „Vilkyškių pieninė“. Prasidėjo kova dėl išlikimo.
Laukia reakcijos
Reikėtų priminti, kad pieno produktai šįmet brango jau ne kartą, tačiau apie branginimą garsiai nebuvo pranešama. Vartotojai tai pastebėdavo tik parduotuvėse, tie patys produktai nuolat brango keliais centais. Taip centas prie cento nuo metų pradžios pieno produktai pabrango 5–10 proc. Dabar jau viešai pranešta apie jų brangimą, taigi galima tikėtis, kad produktai dar gerokai pabrangs. Apie produktų branginimą pranešė ir prekybininkai. Štai „Maximos“ atstovė spaudai Renata Saulytė užuolankomis sakė, kad pieno produktus brangins vienas stambus ir keli smulkesni perdirbėjai. Viešai neskelbiama, bet, negalutinėmis „Valstiečių laikraščio“ žiniomis, pieno produktų kainas ketinama didinti iki 10 proc. Žinoma, niekas negali patvirtinti šių duomenų, nes perdirbėjai ir prekybininkai dar laukia vartotojų reakcijos. Jei jos sulauks, kainas padidins mažiau, o jei nesulauks, kainos, tikėtina, išaugs dar labiau.
Kaip visada, labai atsargiai apie kainų pasikeitimus kalbėjo ir „Vilkyškių pieninės“ vadovas Gintaras Bertašius: „Per metus pieno supirkimo kainos išaugo 30–40 proc., o štai gatavi pieno produktai pabrango tik apie 5 proc. Todėl manau, kad pieno produktai šįmet tikrai brangs, kito pasirinkimo nėra.“ J.Vilionis, prisiminęs perdirbėjo patirtį, ironizavo: „Galiu garantuoti – produktų etiketėse tikrai nerasite užrašo, kad sūriai pagaminti iš pigiau supirkto pieno, todėl yra pigesni. Juk įvairių rūšių sūriai nokinami nuo dviejų mėnesių iki metų.“
Mažėja pakuotės
„Valstiečių laikraščio“ skaitytoja Violeta Purtimienė skatina vartotojų budrumą: „Pirkdami atkreipkite dėmesį į tai, kad duona jau seniai nepakuojama po kilogramą, o kilogramo kaina, jei ir nurodoma, tai labai smulkiomis raidelėmis. Daugelis produktų dabar pakuojami po 350 g, 400 g, 650 g, 800 g. Štai sviestas vis dažniau pakuojamas ne po 200 g, bet po 175 g. Kodėl? Jei jau mažinamas svoris, tai mažinamas perpus, o ne aštuntadaliu. Taip daroma, kad ypač senesnio amžiaus vartotojai nepastebėtų svorio skirtumo.“
Kaunietė Aldona Lizdienė sakė, kad daugelis garbaus amžiaus žmonių jau neįperka duonos: „Daugelis žmonių neišgali už duonos kepaliuką mokėti 3,5–4 Lt, todėl duoną keičia įvairiomis kruopomis. Štai aš nemėgau bulvių, bet pripratau ir prie jų. O kaip kitaip išsiversti mieste gyvenančiam ir 800 Lt pensiją gaunančiam žmogui?“ Tačiau dauguma vartotojų tyliai praryja nuoskaudą ir toliau perka pabrangusius produktus.
Grūdai šįmet atpigo. Gal duonos kepėjai planuoja mažinti duonos supirkimo kainas? UAB „Fazer Lietuva“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis ragino neskubėti daryti tokių prognozių: „Miltų pirkimo sutartys sudarytos iki rugsėjo pabaigos, dabar tik prasideda derybos dėl miltų pirkimo nuo spalio mėnesio. Taigi kol kas nieko negaliu pažadėti. Tikėtina, kad miltai bus pigesni, tačiau brangsta energijos šaltiniai. Miltai tesudaro apie 10 proc. duonos savikainos, taigi jei duona ir atpigtų 2 proc., vartotojai tokio kainų pasikeitimo net nepastebėtų.“
Greitų kainos pasikeitimų nežadėjo ir „Vilniaus duonos“ Marketingo skyriaus vadovas Edvinas Ambrukaitis: „Iki metų pabaigos duoną kepsime iš miltų, įsigytų pagal išankstines sutartis.“
Gali pigti
Gal gerokai pigiau galvijus superkantys mėsos perdirbėjai ketina sumažinti mėsos produktų kainas? Šiek tiek vilčių teikia „Biovelos“ įmonių grupės generalinis direktorius Virginijus Kantauskas: „Kol kas kiaulių augintojai teigia jas šeriantys pernykščio derliaus pašarais, o jie brangesni. Tačiau tikiuosi, kad rudenį kiaulienos kaina kris.“ Deja, direktorius kukliai nutyli apie jau dabar sparčiai mažėjančias galvijų supirkimo kainas: „Mėsinius galvijus galime supirkti, nes Vakarų Europos rinkoje tokių galvijų mėsos ir produktų paklausa yra didelė, deja, Lietuvoje nėra pasiūlos.“
„Biovela“ iš kitų Lietuvos įmonių išsiskiria tuo, kad net 10 proc. gaminių išveža į Airiją, Angliją bei JAV, kur yra daug emigrantų iš Lietuvos. „Daug vilčių siejame su derybomis dėl eksporto į JAV ir Kiniją. Manau, kad ypač nuo eksporto galimybių į Kiniją priklausys kiaulių augintojų ateitis. Štai dabar vokiečiai į Kiniją kiekvieną dieną eksportuoja po tūkstantį tonų kiaulienos, tačiau šios rinkos poreikis nepatenkinamas“, – sakė V.Kantauskas.
Laimi prekybininkai
Kol iš pieno, mėsos ir grūdų pagaminti maisto produktai pasiekia vartotojus, jie pereina grandinę, kurios pradžioje – augalininkyste, gyvulininkyste ir pieno gamyba užsiimantys ūkininkai, toliau – jų parduotų žaliavų perdirbėjai, o po to maisto produktai patenka į prekybininkų rankas ir pasiekia vartotojus.
Iš esmės tik pirmoji grandis dažnai neturi pasirinkimo: kad ir kokios būtų kainos, užaugintą derlių ūkininkams tenka parduoti. O perdirbėjai gali pirkti tik už tokią kainą, kokia jiems nebūtų nuostolinga. Prekybininkai šioje grandinėje mažiausiai rizikuoja. Jų apyvarta yra greičiausia, nors parduodamo produkto kainos dalis neretai prilygsta ūkininkų ir perdirbėjų daliai. Pasverkime: ūkininkas, augindamas grūdus ar gyvulius, dirba mažiausiai metus ir tik tada gauna pajamų. Perdirbėjai iš supirktos žaliavos maisto produktus pagamina palyginti greitai, juos pateikia prekybininkams ir laukia grįžtančių pajamų bei pelno. Prekybininkai šioje grandinėje laimi daugiausiai – jų investicijos (prekybos centrams statyti) ir kitos išlaidos atsiperka greičiausiai, apyvarta irgi greičiausia: parduodi pieno litrą ir savo sąskaitoje iš karto pasilieki trečdalį sumos.
Pasak J.Vilionio, ir dėl šios priežasties prekybininkai nesuinteresuoti į rinką įsileisti pigesnių produktų. „Be prekybininkų sutikimo perdirbėjai patys negalėtų didinti produktų pardavimo kainų. Jei prekybininkams tai būtų nenaudinga, jie paprasčiausiai atsivežtų daugiau produktų iš pigesnių rinkų. Nors tokių galimybių tikrai yra, jos neišnaudojamos“, – sakė J.Vilionis.
Nėra tobulos konkurencijos
Romas Lazutka , ekonomistas, VU profesorius
Maisto produktų kaina vis labiau priklauso ne nuo žaliavų kainos, o nuo paklausos ir pasiūlos santykio. Jei yra norinčiųjų brangiai mokėti, tai net jeigu kurį nors produktą perdirbėjai pagamina nebrangiai, parduos brangiai. Jei pirkėjai nepirktų, pardavėjai ir perdirbėjai atsargiau galvotų apie kainų didinimą. Kita vertus, Lietuvoje nėra tobulos konkurencijos. Nors nė vieno prekybos tinklo negalima pavadinti monopolininku, jie sėkmingai išnaudoja savo oligopolinę padėtį. Pavyzdžiui, vienas kuris nors prekybos centras ima ir padidina kurio nors produkto kainą, bet pirkėjai perka, nes jiems neapsimoka to produkto ieškoti kituose prekybos centruose, kur jie gal kainuoja pigiau.
Blogai, kad kantrūs
Albertas Gapšys , LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas
Blogai, kad Lietuvoje nėra konkurencijos nei tarp prekybininkų, nei tarp perdirbėjų. Daug kur vyrauja oligopolijos, ypač prekyboje, pieno perdirbimo ir miltų gamybos srityse. Niekas negali paneigti, kad perdirbėjai ir pardavėjai nesusitaria dėl kainų didinimo. Tada prekybininkai stengiasi neįsileisti į rinką pigesnių produktų iš kitų šalių. Jiems paprasčiausiai neapsimoka prekiauti pigesniais produktais. Blogai, kad mūsų vartotojai yra labai kantrūs. Kitose šalyse augant produktų kainoms vartotojai reaguoja aktyviau – iš principo mažiau perka pabrangintų produktų, o tada perdirbėjai ir prekybininkai baiminasi dėl galimų nuostolių.
