Vietos gyventojų „sukilimas“ prieš Krekenavos regioninį parką - išties lietuviška istorija. Aiškėja, kad žmones buvo lengva sukurstyti, dauguma jų nelabai suprato, ką pasirašė. Tiesiog padarė tai dėl šventos ramybės, nes kažkas paprašė.
Gyventojų parašų lapais jau mojuoja Panevėžio rajono politikai, raginantys šalies valdžią įsiklausyti į „liaudies balsą“. Ar tik ne artėjantys rinkimai pakurstė vietos politikus priimti precedento neturintį sprendimą - siūlyti Seimui ir Vyriausybei naikinti Krekenavos regioninį parką.
Visos Lietuvos turtas
Tačiau politikai, atrodo, prastai moka matematiką. Nejaugi 640 pasirašiusiųjų iš 3995 parko teritorijoje įsikūrusių gyventojų sudaro daugumą? Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Bezaras pabrėžia, kad Krekenavos regioninis parkas - ne krekenaviškių nuosavybė, o visos Lietuvos turtas. „Jei jau užsimota kovoti parašais, galbūt tada paklauskime visos šalies gyventojų, ar jie už parko išsaugojimą, ar už naikinimą“, - sako jis. Sukilo krekenaviškiai, netyli ir kitaip manantieji. Kaip tik šiomis dienomis internetu pradėjo skrieti peticija, raginanti pasirašyti už parko išsaugojimą. Parašų sparčiai daugėja. Laimė, ne kažin kieno organizuotas „sukilimas“ lemia parko likimą. Tačiau įdomu, kas jį inicijavo ir kaip buvo apkvailinti vietos gyventojai.
Lyg indėnai rezervate?
Nors Panevėžio rajono politikai gal nė patys netiki, kad parkas gali būti panaikintas (nėra įstatymo, numatančio tokią galimybę, - aut.), jiems tikriausiai svarbu išreikšti paramą "sukilusiems" žmonėms.
Motyvai, kodėl kai kuriems vietos gyventojams parko nereikia, absurdiškiausi. Jie esą nenori jaustis tarsi indėnai rezervate. Lyg kas nors draustų tiems žmonėms koją iš parko kelti? Kitas argumentas - parko statusas, kuris neva trukdo pasidalyti paveldėtą senelių turtą, riboja statybas.
Tačiau ar tiems žmonėms kas nors paaiškino, kad ne tik parko teritorijoje, bet ir visur Lietuvoje nepadalysi paveldėtos namų valdos į kelias dalis ir ant kiekvieno žemės gabalo nepasistatysi namo? Valstybė nė vienam neįsipareigojo duoti leidimo keisti nustatytą žemės naudojimo paskirtį.
Laisvę daniškoms kiaulėms
Dar krekenaviškiai kratosi parko statuso, nes jis esą riboja ūkinę veiklą. O be reikalo. Neliktų parko - niekas netrukdytų čia plėsti danų ūkinės veiklos. Ar tuomet krekenaviškiai rinktų parašus, kad būtų uždrausta daniškoms kiaulėms gadinti orą? Vargu ar tada kraštas būtų patrauklus kaimo turizmui, koks dabar galėtų tapti. Krekenaviškiai turbūt negirdėjo, kaip piktinasi žmonės iš kitų Lietuvos rajonų, kuriuose pastatyta daug danų kiaulidžių, kad jų kvapas sklinda net už 8 kilometrų. Tokioje zonoje ir sodybą sunku parduoti.
Juk kol kas skelbimuose sodybos ir sodybvietės, parduodamos saugomose parko teritorijose, įvardijamos kaip saugiausia investicija. Tik ar taip bus, jei parko neliks? Pasirašiusieji už parko naikinimą, matyt, nesuvokia, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi.
Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė įtaria, jog prie parašų rinkimo "akcijos" gali būti prisidėję ir tie, kurie suinteresuoti daniškų kiaulidžių plėtra. „Jei neliktų parko statuso ir draudimų, niekas jiems netrukdytų plėstis“, - įsitikinusi moteris.
Pasirašė nesigilindami
„Daug abejonių kelia ir pats parašų rinkimas, - svarsto Krekenavos regioninio parko vyriausiasis ekologas Julius Auglys. - Ne vienas vietos gyventojas pasakojo, kad ėjo paštininkas su popieriaus lapais ir maždaug taip aiškino: „Jei norite, jog leistų jums medžius kirsti prie upės, pasirašykite“. O kas nenorės?"“Žmonės ir pasirašė nesuvokdami, į kokius politikų ar verslininkų žaidimus yra įtraukiami.
„Keista, kad sąmyšis kilo būtent dabar, nors ūkinę veiklą parke reglamentuojanti tvarka galioja jau 16 metų - nuo tada, kai 1992-aisiais buvo įsteigtas parkas. Per tiek metų nė vienam gyventojui neužkliuvo jokie draudimai ar suvaržymai, - sako parko ekologas. - Keista, kad Panevėžio rajono politikai dėl parko naikinimo kreipėsi į Seimą ir Vyriausybę, kai gyventojų naudai buvo pakeistas taisyklių reglamentas, padidintas leistinas užstatymo plotas, pakoreguotos parko ribos, o tvarkymo plane numatytos vietos naujoms statyboms, nes tai - žemdirbystės kraštas“.
Kas apsitvers Nevėžį?
„Kai kas piktinasi, jog parke neleidžiama paveldėtų žemių (ne namų valdos) dalyti į sklypelius ir parduoti dalimis. Galima parduoti visą sklypą arba visai jo neparduoti. Tačiau tokia tvarka galioja visuose Lietuvos parkuose, ir kitur gyventojams tai netrukdo tvarkyti savo turto, - pasakoja parko direktorė. - Na, suprantu, žemes prie Nevėžio padaliję dalimis ir pardavę gabalais savininkai gautų daugiau. Bet kas bus, jei visa pakrantė bus nusėta vilų, apjuosta tvorų? Be to, palei vaizdingą Nevėžį yra daug valstybės žemių, į kurias, matyt, dairosi čia vilas norintys pasistatyti atvykėliai. Tačiau į parką dabar draudžiama atsikelti žemes, turimas kitur. Jei neliktų parko statuso, Nevėžio pakrantės kaipmat būtų išgraibstytos, apstatytos vilomis, aptvertos“.
Dabar vandens turistus į šį kraštą traukia saugomas Nevėžio senslėnis, upės vingiai ir jos senvagės. Tai didžiausia vidurio Lietuvos žemumos kraštovaizdžio vertybė. O kur dar Nevėžio intakų slėniuose saugomų augalų buveinės? Pasak parko direktorės, visa tai išsaugoti esame įsipareigoję ir Europos Sąjungai.
Nereikia investicijų?
A.Kavaliauskienės teigimu, vietos gyventojai dar neįvertina savo apylinkių pranašumų, nesuvokia, kad būtent tokia natūrali gamta gali traukti į šį kraštą turistus ir investicijas, kad jie patys gali uždirbti iš kaimo turizmo, kurį plėtoti parkas netrukdo.
„Į parko turizmo infrastruktūros kūrimą numatyta investuoti 5 mln. litų. Jei parkas būtų panaikintas, rajonas šių lėšų negautų“, - pabrėžia ji.
Vietos spaudoje neseniai pasakota graudi istorija, kaip už ne vietoje pastatytą bitininko namelį buvo nubaustas bitininkas. Esą tai buvęs paskutinis lašas, paskatinęs sukilti prieš gamtosaugininkus. „Už savavališkas statybas per arti vandens jis būtų buvęs nubaustas ir ne parko teritorijoje, nes visoje Lietuvoje leidžiama statyti statinius ne arčiau kaip už 100 metrų nuo vandens“, - paaiškina A.Kavaliauskienė.
Pasak parko direktorės, sąmyšį pradėjo vietos verslininkas Romas Kiltinavičius, prekiaujantis kebabais. „Svetimame sklype jis pasistatė automobilinę priekabą, prisijungė elektrą ir prekiavo kebabais. Kadangi ta priekaba neturėjo numerių, įspėjome sklypo savininkę, kad toks „statinys“ yra nelegalus. Tada verslininkas prisuko numerius, pasikvietė žurnalistus ir panoro mus apkvailinti - esą tai transporto priemonė. Žmogus sugebėjo tai įrodyti, tad jo nebaudėme, tačiau vis tiek sukėlė triukšmą iš keršto. Buvome apkaltinti, kad draudžiame vežioti kebabus ir pardavinėti juos vandens turistams“, - pasakoja A.Kavaliauskienė. Po šio incidento ir pradėti rinkti parašai.
Apmaudžiausia, anot parko direktorės, jog žmonės patikėjo, kad jei ne parkas, jie galėtų kur nori kirsti medžius, ką nori statyti, lyg nežinotų, jog taip elgtis civilizuotoje šalyje negalima.
