Sudžiūvusios rožės slepiama istorija
Irena ZUBRICKIENĖ (Irena LAKAVIČIŪTĖ)
Vilkaviškiečiai Janina ir Vytautas Oželai, pernai rudenį praradę vienturtį sūnų Valdą (17 m.), tapusį avarijos auka, ir šiandien tebegyvena marinančiomis šios tragedijos nuotaikomis. Laikas nesumažino netekties skausmo. Atvirkščiai - ilgai trukęs pirminis avarijos tyrimas ir kelis kartus vilties suteikę nauji teisėsaugininkų sprendimai tik aitrino sielos žaizdą, vertė iš naujo išgyventi skaudžias pernykščio rudens akimirkas. Apmaudžiausia, kad tuoj po įvykio prognozavę avarijos kaltininko teismą pareigūnai gedintiems tėvams galų gale pagarsino paskutiniąsias tyrimo išvadas: kraupi avarija įvykusi dėl pėsčiojo Valdo Oželo, kuris mirė įvykio vietoje, kaltės. Ko gero, Oželai būtų susitaikę su tokia išvada, jeigu nors kiek panašiai į tą pusę būtų kalbėta nuo pat pradžių, jeigu patys nebūtų tyrinėję įvykio aplinkybių. Deja...
Platus kelias buvo per siauras
Tą vakarą Valdas, Vilkaviškio S. Nėries vidurinės mokyklos vienuoliktokas, su gausiu būriu draugų netolimame Alvito miestelyje šventė bendraamžės Ingos gimtadienį. Pradėjo namuose, o vėlų vakarą visi buvo išėję į miestelį pasišokti. Vakarėlio liudininkų teigimu, likimas Valdui kelis kartus tarsi būtų siuntęs ženklus apie artėjančią neišvengiamą tragediją ir stūmęs į ją. Pirmiausia Valdas, skubėdamas į draugės šventę, užmiršo jai nupirktą rožę, likusią pamerktą namuose. Žinoma, ši greitai kitaip išsprendžiama smulkmena vaikino planų nepakeitė. Po to iš Valdo rankos išsprūdo pilna šampano taurė - gėrimas išsiliejo ant staltiesės ir ant greta sėdėjusios draugės drabužių. Mažutės nesėkmės niekam nesukėlė blogos nuojautos. Po to Valdas labai daug šoko , nes aistringam šokėjui, nuo mažens lankančiam mokyklos šokių kolektyvus, tai buvo bene didžiausias jo pomėgis. Po šokių jaunuoliai visu būriu, išsidėstę nedidelėmis grupelėmis, krykšdami pėdino namų link (Vilkaviškio kryptimi). Nors buvo kelios valandos po vidurnakčio ir pro šalį pravažiavo vos kelios mašinos, pėstieji ėjo tvarkingai - kairiuoju kelkraščiu. Lygiame ir gana plačiame Kybartų - Vilkaviškio kelyje, rodės, negrėsė joks pavojus.
Viena smulkutė draugė, iš pradžių ėjusi krašte, pasiskundė sušalusi ir įsispraudė į kelių draugų vidurį. Arti dviejų metrų ūgio Valdas mielai atsitraukė į kraštą - liko arčiausiai važiuojamosios kelio dalies. Išgirdę, kad iš paskos atvažiuoja mašina, jaunuoliai tvarkingai ėjo toliau. Staiga pro pat pėsčiuosius praskriejo mikroautobusas, ir tą pačią akimirką draugai pamatė ore kūliais besiverčiantį aukštaūgį Valdą. Kai vaikinas žnektelėjo ant žemės, mikroautobusas jau buvo nutolęs, net nestabtelėjęs. Įvykio liudininkais tapusių jaunuolių išgąsčio spigsmas ir kiti sumaišties garsai, perskrodę nakties tylą, į lauką išvijo namuose ramiai tūnojusius aplinkinius gyventojus. Apie avariją tuoj pat buvo pranešta į Vilkaviškio policiją, tačiau budėtojai teatsakė nebeturį benzino. Kalbama, kad pareigūnus į įvykio vietą vis dėlto privertė atvykti jaunimo būryje buvęs ir dar kartą jiems paskambinęs studentas, būsimasis teisininkas, prisistatęs visais savo titulais. Draugai tūpčiojo apie ką tik smagiausiai šmaikštavusį Valdą. Šis aimanavo, kelis kartus dar bandė keltis, tačiau nebepajėgė. Kažkas iš susirinkusiųjų vis tikrino Valdo pulsą ir informuodavo, kad "širdis dar plaka", tačiau pats Valdas žodžio ištarti nebegalėjo. Kai atvyko medikai, jaunuolis jau buvo miręs - jam buvo sužalotas stuburas. Nakties kelyje neskubėję skirstytis žmonės svarstė, kodėl dešiniąja kelio puse važiavęs mikroautobusas užkabino kairiuoju kelkraščiu ėjusį jaunuolį - juk kelias toks platus, toks patogus lenkti. Na, nebent mikroautobusą vairavo girtas vairuotojas.
Susektą bėglį rado neblaivų
Šitaip besvarstant, keliu nuo Vilkaviškio pusės pravažiavo mikroautobusas. Kažkas iš būrio riktelėjo, esą tai grįžo ir pralėkė tas pats, Valdą nukirtęs automobilis. Keli jaunuoliai sėdo į audinę ir puolė vytis. Nors spaudė bene 140 kilometrų per valandą greičiu, mikroautobuso niekaip neprisivijo. Jo vairuotojas nereagavo nei į garso bei šviesos signalus, raginančius sustoti. Vienu momentu priartėję prie sprunkančios mašinos jaunuoliai pastebėjo bei užsirašė jo valstybinius numerius bei markę.
Po visą naktį trukusių paieškų Vilkaviškio policininkai išsiaiškino, kad Alytuje įregistruotas mikroautobusas "Renault" priklauso Prienų gyventojui Ryčiui Šiugždiniui (31 m.). Tragedijos žymę naktiniame Alvito kelyje įspaudusi transporto priemonė rytą jau buvo aptikta R. Šiugždinio namų kieme. Pats Rytis, iš pradžių atkakliai neigęs bet kokią nakties avariją, tuo metu buvo neblaivus - nustatytas lengvas girtumo laipsnis (0,42 promilės). Vyras aiškino paryčiais po kelionės išgėręs alaus. Kodėl? Labiau logiška, kad po nakties kelionės vairuotojas, paryčiais pravėręs namų duris, eitų išsimiegoti. Žinoma, jeigu sąžinės nekankina joks sielos skausmas ir neknieti pratęsti buvusių linksmybių. Tačiau Rytis tvirtino prie vairo buvęs visiškai blaivus, o ir kelionė buvusi sėkminga. Tiesa, mikroautobusas išdavė, kad kažkokio susidūrimo vis dėlto būta: įlenktas kairysis sparnas, sudaužytas kairysis žibintas, nulaužtas šoninis veidrodis. Tuomet Rytis "prisiminė" ties Alvitu lyg ir jautęs kažkokį smūgį, tačiau net nepagalvojęs, kad kliudė žmogų. Štai todėl ir nebuvę prasmės naktį sustoti bei tyrinėti - judėjęs ir be veidrodžio. Paklaustas, kodėl, nudužus veidrodžiui, grįžo tuo pačiu keliu atgal, prieš tai važiavęs namų link, sutrikęs vairuotojas aiškino, kad ieškojo degalinės besibaigiančiam kurui papildyti. Įdomu, kodėl ieškojo ne būsimame, o jau pravažiuotame kelyje, kai pastaruoju metu pakelėse degalinių - kas keli kilometrai?
Įvykio tyrimas sugniuždė tėvus
Žuvusio vaikino tėvai tvirtina, kad pareigūnai ne tik neskubėjo atvykti į įvykio vietą, bet ir vėliau ją apžiūrėjo labai atmestinai. Sūnaus gyvybę nusinešusią vietą žingsnelis po žingsnelio kruopščiai ištyrinėjo patys Janina ir Vytautas Oželai, lydimi paplentės gyventojų, o vėliau - ir mikroautobusą vairavusio Ryčio tėvų. Oželai rado ir pasiėmė nudaužto veidrodžio dalį, anteną, dar kažkokią detalę - R. Šiugždinio mikroautobuso "nuosavybę". Keisčiausia, kad šios dalys, ir praėjus daugiau nei metams nuo įvykio, tebeguli Oželų namuose - nei pareigūnams, nei ekspertams jų neprireikė. Ir be jų buvo nustatyta, kad vaikiną iš nugaros pusės kliudė pravažiuojančio mikroautobuso atsikišęs veidrodis. Jeigu smūgis net pervertė aukštaūgį nelaimėlį ore, darytina prielaida, jog R. Šiugždinis tą naktį lėkė itin dideliu greičiu. Į kairę kelio pusę, kaip teigiama tyrimo medžiagoje, mikroautobusas išvažiavo lenkdamas dešiniajame kelkraštyje stovėjusį lengvąjį automobilį. Tikėtina, kad vairuotojas neleistinai daug "išlenkė" į kairę ir užgriebė pėsčiąjį. Savo akimis pamatęs įvykio vietą - platų bei lygų kelią, suglumintas liko ir Ryčio tėvas. Atrodė, kad įvykis aiškus, kaltininkas yra, ir byla pasieks teismą. Apie tai Oželams užsiminė ir įvykį pradėję tirti pareigūnai.
Tačiau vėliau tyrimas pasisuko mikroautobuso vairuotojo naudai. Buvo nustatyta, kad vairuotojas neviršijo leistino greičio (nors liudininkas teigia, kad greičio matuoklis neveikė), lenkė pagal taisykles, į kelkraštį neišvažiavo, o žmonių nematė apakintas iš priešais važiavusio automobilio. Kadangi nejautė kliudęs žmogų, tai ir nesustojo - iš įvykio vietos pasišalino. Atgal sugrįžo ne iš smalsumo, o ieškodamas degalinės. Išgėrė tik po kelionės, jau būdamas namuose. Taigi tokio "švaraus" vairuotojo kaltės dėl V. Oželo mirties nenustatyta - Vilkaviškio policijos komisariato tardymo skyriuje buvo nutarta baudžiamąją bylą nutraukti.
- Per sūnaus šermenis susitikę su Ryčiu ir jo artimaisiais stengėmės užgniaužti savyje skausmą, kad jis neįgautų keršto atspalvio, - sakė Janina Oželienė. - Juk vis tiek Valdo nebeprikelti. Vėliau pasirašėme jo atsivežtą raštą, kad jam dovanojame. Kitaip negalėjome: Rytis reikalingas laisvėje - iki dabar dėl įvykio itin išgyvenančiai jaunutei jo žmonai, mažamečiam sūneliui, pagaliau - tėvams. Tačiau mane žudo jo melas, kad tą naktį jis buvo negirtas. Blaivus vairuotojas būtų suvaldęs savo mašiną - galima atlikti kiek nori tokių eksperimentų, - neperkalbama Janina. - Be to, žmonės matė, kur ir su kuo jis tą vakarą gėrė, o Ryčio artimieji tai irgi žino. Blaivus nebūtų bėgęs iš įvykio vietos po smūgio.
Vilkaviškio prokuratūrai atnaujinus bylos tyrimą, Oželai vėl laukė. Kažkodėl tik tada, po gero pusmečio, susigriebta, kad niekas dar neatliko mikroautobuso autotechninės ekspertizės. (Ir dabar neaišku, kodėl šis automobilis, po avarijos atgabentas į Vilkaviškio policijos kiemą, po kelių dienų vėl buvo grąžintas savininkui.) Ją atlikus, iš Vilniaus į Vilkaviškį sugrįžo Oželus galutinai pritrenkęs atsakymas, kad avarijos kaltininkas - jų žuvęs sūnus. Tai išgirdusi Janina Oželienė į namus ėjo raudodama ir nebenori mindžioti teisėsaugos institucijų, anot jos, globojančių melą, slenksčius.
- Kokius avarijos pėdsakus ant mikroautobuso ekspertai galėjo rasti po tiek laiko, jį vėl naudojus? - neaišku Oželams. - Kokia mūsų sūnaus, ėjusio kelkraščiu (taip liudijo vieninteliai įvykio liudininkai - kartu ėję jaunuoliai, o vairuotojas juk tikino nematęs), kaltė? Sako, buvo be atšvaitų, tamsiais rūbais. Atšvaito tai neturėjo, bet kelnės jo buvo baltos - to vakarėlio nuotraukose liko įamžinta nenuginčijama tiesa. Manome, kad Ryčiui ir jo artimiesiems pavyko palenkti pareigūnus į savo pusę.
Šeimos viltis, mokyklos siela
Netekus vienturčio sūnaus, Oželų namai tarsi būtų praradę gyvybę. Ligotiems tėvams, antrosios grupės invalidams (Janina serga astma, Vytauto širdies darbą palaiko stimuliatorius), Valdas buvo vienintelis tikslas gyventi. Dabar gedintys tėvai tik stumia vienodai liūdnas dienas vieną po kitos. Janina Oželienė stebisi, kiek likimo smūgių ji dar pajėgs atlaikyti, ir neranda atsakymo, kodėl jos gyvenimas toks tragiškas. Jos tėtis žuvo kare, mergaitei dar negimus. Motina, teturinti vienturtėlę, pasiligojo. Devynmetė Janytė jau dirbo kolūkyje, kartu slaugydama mamą, kad turėtų duonos kąsnį. Būdama dvidešimties ištekėjo, kad dviese lengviau pakeltų nesibaigiančius vargus. Po pusmečio netikėtai liko našlė, taip ir nesulaukusi atžalų. Vėliau, jau būdama arti keturiasdešimties, ištekėjo antrą kartą. Netrukus gimė Valdas. Mažylis buvo menkos sveikatos, blogai augo, tačiau su dešimtaisiais jo meteliais tarsi būtų prapuolusios visos negalios. Tėvai negalėjo atsidžiaugti gabiu mokiniu, uoliu pagalbininku namuose, jautriu ir nuoširdžiu guodėju. Oželai tikėjo, kad vienturtis sūnus - tai nuostabi likimo dovana jiems už ankstesnius išgyvenimus. Dabar Janina kiekvienai moteriai, galinčiai gimdyti, patartų neapsiriboti viena atžala, nes, jos netekus, gyvenimas nebetenka prasmės.
Valdas ir mokykloje buvo kolektyvo siela - vienas iš geriausių moksleivių: vesdavo įvairius renginius, nestokodavo užkrečiančių idėjų, buvo prisiekęs šokėjas, planavęs studijuoti choreografiją. Tai liudija krūvos nuotraukų, kurias Oželai dažnai pavarto, ir Valdo bendramoksliai, iki šiol neužmirštantys žuvusio jaunuolio tėvų. Namuose dauguma Valdo daiktų tebėra tose pačiose vietose, kaip jis ir paliko. Vazelėje likusi ir draugei tą lemtingą dieną pirkta, bet neįteikta rožė. Sudžiūvusi gėlė tarsi išduoda, kad Valdo seniai čia būta. Anot J. Oželienės, ranka nekyla ją išmesti, nes ji tarsi slepia šeimos tragedija virtusio vakaro istoriją.
- Aš žinau, kad mano sūnus nekaltas, ir man ramiau, - guodžia save J. Oželienė. - Nueiname prie jo kapo, nuvažiuojame į jo žūties vietą, kurią paženklinome medeliu, ir tarsi atsiranda noras dar gyventi nors rytoj. Nelinkiu blogo ir prieniškiui Ryčiui. Nors vengė jis mano akių, raginau jį dorai gyventi, rūpintis šeima, auginti sūnelį, gyvenime vengti klaidų ir taisyti jau padarytas. Man vis neduoda ramybės mintis, kad mūsų Valdas būtų ir šiandien gyvas, jeigu Rytis tada būtų nepabėgęs, o skubiai vežęs jį į ligoninę.
Romualdo VILČINSKO nuotr. : - Janina ir Vytautas Oželai nuolat sugrįžta į vietą, kur nutrūko jų vienintelio sūnaus gyvybė
Šeimos albumo nuotr. : - Paskutinioji Valdo nuotrauka, daryta švenčiant draugės gimtadienį Alvite
2001 11 30
