REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kalėdas su eglute Amerikoje jau seniai šventė ne tik krikščionys, bet ir žydai – be to abipusio apmaudo, kuris kartais prasiveržia šiandien. Štai nesentimentalus, bet vis tiek gražus Kalėdų vaizdelis iš Bruklino rajono Niujorke prieš daugelį dešimtmečių, kurį “New York Times’o” skaitytojams padovanojo rašytoja Katharine Weber. Su šventėmis!

REKLAMA
REKLAMA

Mykolas Drunga

Katharine Weber: Kalėdų eglutė

Pirmasis mano kalėdinis prisiminimas: man penkeri, sėdžiu ant vaikiškos automobilio kėdės šalia tėčio mūsų žydrai baltame „Buick“, kuris atrodo kaip margas batas, ir abu drauge ieškome pačios gražiausios Kalėdų eglutės.

REKLAMA

Važiuojame ir važiuojame, kol galiausiai atsiduriame netoli senojo Bruklino rajono. Pastatome automobilį šalia kampinio sklypo su spalvotomis lempelėmis, kabančiomis virš metalinės tvoros. Sklypas prigrūstas Kalėdų eglučių, virvele surištų į kietus ryšulėlius. Eilėmis išrikiuotos guli daugybė nesurištų eglučių – trumpaspyglės, ilgaspyglės, vienos vešlios, kitos keistai retos, o įšalęs oras stebuklingai kvepia Kalėdomis, šviežiu balzamu ir eglėmis.

REKLAMA
REKLAMA

Tėtis įspėjo mane laikytis labai ramiai, mes iš anksto susitarėme, kokį ženklą jam duosiu, kai pamatysiu tinkamą eglutę, kad pardavėjas nepastebėtų, kokį medelį išsirinkome.

Mes žengiame pažliugusiu takeliu ir atsiduriame tarp eglių. Labai šalta. Ant medelių viršūnių – šviežio sniego sluoksnis. Pardavėjas mus pamato. Jis su ilga juoda barzda ir apskrita kailine kepure, įsisupęs į didžiulį apsiaustą, kuris atrodo lyg būtų pasiūtas iš negyvų žvėrių.

Tamsios jo akys įsminga į mane, aš nusisuku, sutrikusi, įsitikinusi, kad jau padariau kažką bloga. Siekiu tėvo rankos, tačiau jo jau nebėra šalia, aš apsigręžiu, kad jį surasčiau, tada nuskubu prie jo, vaidindama mažą mergaitę, kartu su tėčiu atėjusią išsirinkti Kalėdų eglės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pardavėjas turi didžiulį peilį, užkištą už odinio diržo, kuris juosia jo apsiaustą, ir po akimirkos matau, kaip tuo peiliu jis perrėžia virvelę ir prieš pirkėją papurto medelį.

„Ką galvoji apie šitą?“ – klausia mano tėtis, stovintis šalia lyg milžiniškas medis. Purtau galvą. Netinka – su ilgais, aštriais spygliais. Man prie širdies tankios eglutės su trumpais spygliukais. Žmonės, kurie perka šias ilgaspygles egles, paprastai puošia jas baltomis lempelėmis ir blizgučiais, be jokių gražių žaisliukų, arba be lempelių, tačiau tik su vienos rūšies žaisliukais – spindinčiais raudonais vienodo dydžio burbulais – lygiai kaip parduotuvėje.

REKLAMA

Tėtis parodo kitą medelį. Per žemas, vienas jo šonas nubyrėjusiais spygliais. Mėgina dar sykį. Ši eglutė nesąmoningai aukšta ir plona, su menkomis šakelėmis. Ieškome toliau, prašome, kad pardavėjas nupjautų virves ir nuo kitų, suraišiotų eglių – tą jis padaro mosuodamas peiliu.

Galiausiai randame tobulą eglutę, dailiai nuaugusią nuo kamieno iki pat viršūnės, su kupliomis šakomis, padengtomis trumpais tankiais spygliukais, ūgio kaip tik sulig mūsų svetaine. Iškart ją atpažinau – tai ta vienintelė. Tėtis stukteli ją į žemę, norėdamas išmėginti jos šviežumą. Pardavėjas priešindamasis rikteli, tačiau nenukrinta nė vienas nudžiūvęs spygliukas. Visi jo medeliai švieži, sako pardavėjas: „Negi jūs manote, kad prekiauju senomis eglaitėmis? Šis medelis geras“.

REKLAMA

Tėtis žvilgteli į mane. Linkteliu. Ši eglutė bus nuostabi, kai papuošime ją kalėdiniais žaisliukais iš dėžės, esančios palėpėje – sudėtingomis figūromis išpieštais metaliniais vokiškais burbulais, dryžuotomis saldainius primenančiomis Murano stiklo lazdelėmis iš mano manos vaikystės Kalėdų ir kimštomis flanelinėmis pelytėmis, padabintomis vakariniais drabužiais, kuriuos man padovanojo močiutė. Pardavėjas nekantriai trypčioja.

Tėtis pasako kažką, ko aš nesuprantu. Pardavėjas jam kažką atsako, ko aš irgi nesuprantu. Tėtis kažką pasako, pardavėjas kažką surinka. Tėtis taip pat užrinka ir dabar aš atpažįstu kalbą, kuria jis kalba ginčydamasis su mama. Jis ginčijasi su pardavėju, aš jaudinuosi, nes pardavėjas turi peilį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tėtis numeta eglutę ant medelių krūvos, kurioje mes ją radome, ir siekia mano rankos. Nežinau, ką daryti. Jaučiuosi nuvilta. Jis paima mane už rankos, mes patraukiame išėjimo link. Pardavėjas sugriebia eglutę ir nerangiai bėga greta mūsų, laikydamas rankose medelį ir kažką šaukdamas. Tėtis kažką murma.

Esame prie pat išėjimo iš eglučių prekyvietės. Čia pat ir mūsų mašina. Pardavėjas mus vis dar seka ir kažką vis kalba. Negi išvažiuosime, nenusipirkę eglutės? Iš paskutiniųjų tramdau ašaras. Tėtis kažką pasako. Mano kojos, apautos minkštais vandenį praleidžiančiais žieminiais batais, nuo vaikščiojimo po ištežusį sniegą sustingo. Dangus išbalo nuo šalčio ir aš kalenu dantimis.

REKLAMA

Pardavėjas apsuka mūsų medelį virve, jis vis dar šaukia, beveik kalba pats su savimi. Tėtis paleidžia mano ranką, iš kelių kišenės išsitraukia piniginę, šaukdamas dar pikčiau, nesuprantamais žodžiais, o netrukus grasina pardavėjui pirštu.

Pardavėjas prišlieja surištą eglutę prie mūsų mašinos ir ištraukia ranką, sakydamas kažką taikesniu tonu, tėtis taip pat nurimsta, pakartoja jo žodžius ir staiga įdeda pinigus į kreivą jo delną, su pasidygėjimu purtydamas galvą. Pardavėjas įbruka pinigus į kišenę, taip pat kratydamas galvą dėl šio nelaimingo sandėrio.

REKLAMA

Tėtis liepia man lipti į mašiną, aš tą ir padarau, o pardavėjas kartu su mano tėčiu užkelia eglutę ant mašinos stogo ir, kelissyk apjuosę per mašinos vidų perkišta virve, ją pririša. Jaučiuosi labai svarbi, imdama virvių kamuolį, kurį man tėtis paduoda pro langą iš vienos pusės, ir perduodama jį pro kitos pusės langą eglučių pardavėjui, kuris vėl pasižiūri man į akis ir trumpam nusišypso.

Kai jie baigia, tėtis pasako kažką pardavėjui, kuris gūžteli pečiais ir atsako: „Zay gezunt“, o paskui nuskuba prie kito pirkėjo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lėtai sukdamas atgal (ant stogo pririšta eglutė nėra labai aerodinamiška), tėtis aiškina man, kas yra „goniff“ (eglučių pardavėjas) ir ką reiškia „hondling“ (derėtis, norint sumokėti už mūsų eglutę „goniff“ tinkamą kainą). Kadangi esame netoli, sustojame nusipirkti „knish“ (bulvėmis, mėsa ar sūriu įdarytas pyragaitis – vert.) parduotuvėje, kur dirbo tėčio pusbrolis Moris, kur žmonės, stovintys už prekystalio, vis dar pažįsta mano tėtį, todėl mums duoda porą nemokamų „knish“; juos valgome pakeliui namo. Karštas „knish“ – štai koks Kalėdų skonis.

Katharine Weber – netrukus pasirodysiančio romano „Trikampis“ („Triangle“) autorė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų