Laikraščiai ir interneto portalai pilni įvairiausių pamokymų, patarimų ir konsultacijų apie tai, kaip reiktų tvarkyti savo finansus, kad netektų gyventi „nuo atlyginimo iki atlyginimo“, jaudintis, kad kas rytą gali paskambinti kas nors, kam esate skolingas ar banko sąskaitos išklotinė įvarys infarktą. Eilinio vartotojo auklėjime noriai dalyvauja ir televizijos, siūlydamos vieną už kitą ekstremalesnius lietuvišką vartotojo kasdienybę atspindinčius eksperimentus.
Visa tai skirta suaugusiems, kurie neva sunkiai laviruoja tarp savo norų ir galimybių, o kaip išmokyti finansinės atsakomybės vaikus, kad šie ateityje nekartotų tėvų klaidų?
Naujienų portalo „Balsas.lt“ kalbintas Vytautas Šulcas, paklaustas, kaip jį reiktų pristatyti, sako, kad pirmiausiai norėtų pristatomas kaip tėtis, o tik paskui kaip vaikų finansiniam sąmoningumui didinti skirto simuliacinio žaidimo „Šeimos bankas“ kūrėjas.
Svarbu išmokti mąstyti kritiškai
Paklaustas, kokie lietuviško mąstymo požymiai atsiskleidžia vaikų elgesyje su pinigais, pašnekovas sakė: „Jų daug, tiksliau atsiskleidžia visi esami, nes vaikai kopijuoja savo tėvų elgesį labai tiesmukai. Savo ruožtu išskirčiau šiuos: impulsyvumas arba planavimo stoka, kai su pinigais vaikai dažniausiai susipažįsta parduotuvėje, kurioje tėvai dažnai apsiperka impulsyviai arba regimai impulsyviai, kuomet vaikai nedalyvauja pirkinių sąrašo sudarymo procese; vartotojiškumas arba įgeidžių ir įnorių dominavimas prieš poreikį.“
Kalbėdamas apie tai, kokius suaugusiųjų mąstymo ir elgesio su pinigais bruožus kopijuoja vaikai, specialistas paminėjo pseudosocializaciją arba socialinio statuso demonstravimą bei nekritiškumą arba kritinio mąstymo stoką.
Paprašytas patikslinti, kaip reikėtų suprasti psuedosocializaciją, pašnekovas pateikė pavyzdį: „Jau tampa tiesiog nepadoru vaikštinėti su mobiliuoju telefonu, kurio modelis senesnis nei poros metų, nors visi puikiai suprantame, kad pagrindinės telefono funkcijos yra skambinimas ir skambučių priėmimas, žinučių rašymas ir gavimas, žadintuvo nusistatymas ar tiesiog atsarginio laikrodžio turėjimas. Juk, kai renkamės telefoną, domimės ne šiomis funkcijomis, o tuo, kokios raiškos yra telefono fotoaparatas ar filmavimo kamera, nors realiame gyvenime mes nefotografuojame ar nefilmuojame tiek daug, kad tai būtų gyvybiškai svarbu. Tą patį galime pasakyti ir apie pirkinių, drabužių, automobilio rinkimąsi – juk statistika rodo, kad apie 20 proc. mūsų gatvėmis važinėjančių visureigių „nenulipa“ nuo asfalto. Tokį tėvų elgesį vaikai kopijuoja.“
V. Šulco teigimu, net tais atvejais, kai minėti elgesio stereotipai nėra labai aiškiai išreiškiami tėvų elgesyje, vaikai tokio mąstymo pavyzdžius lengvai perima iš bendraamžių ar draugų. „Vaikai suaugusiųjų elgesyje atpažįsta tam tikrus dalykus ir ima į juos kreipti dėmesį. Vaikai, kopijuodami savo tėvus, mokosi būti suaugusiais, juk dažnas vaikystėje žaisdavome namus, kuomet būdavo pasidalijami tėvų ir vaikų vaidmenys. Žinoma, negalėdamas remtis atliktų tyrimų rezultatais, negaliu vienareikšmiškai vertinti lietuviškojo mentaliteto ir tai mano subjektyvūs pastebėjimai“, – kalbėjo pašnekovas.
Nemokame rinktis ir vertinti reklamos
Pašnekovas akcentavo ir tai, kad neracionalų elgesį su pinigais lemia ir nemokėjimas rinktis bei vertinti reklamos: „Neseniai spaudoje buvo pasirodžiusi žinia apie tai, kad su nauja nuolaidų kortele visi išleisti pinigai sugrįš. Nors ši žinutė buvo reklaminio pobūžio ir susijusi su eiline finansine piramide, atsirado daugybė žmonių, kurie vėl užkibo ant šio kabliuko. Žmonės nepasimoko, kad tas pats saldainis gali būti suvyniotas į naują popierėlį. Nesame atsikratę lengvatikiškumo – labai norime tikėti, kad galima lengvai uždirbti pinigus, sukurti patogų gyvenimą be ypatingų pastangų ir tokie lūkesčiai sveiką protą bei logiką nustumia į antrąjį planą. “
Pasak V. Šulco, žmonės turėtų daugiau laiko skirti savo kasdienių vartojimo poreikių analizei ir situacija pagerėtų: „Žinoma, yra darbų, kurie reikalauja laiko, bet jie reikalauja laiko tuomet, jei juos atliekame ne taip dažnai. Pateiksiu paprastą pavyzdį: jei man ar jums reikėtų pradėti prekiauti akcijų biržoje, nuo idėjos iki pirmo pirkimo praeitų nemažai laiko, bet jei šį darbą darytų biržos makleris, kiek laiko prireiktų jam?“ – retoriškai klausė pašnekovas, pabrėždamas, kad kuo dažniau analizuojami tam tikri įpročiai ir priimami sprendimai, tuo paprastesnis ir aiškesnis šis procesas tampa. Pašnekovas akcentavo, kad, kai taupymas tampa įpročiu, teisingi sprendimai priimami per sekundės dalį.
Vaikus mokome priešingai nei darome patys
Dažnai dėl vaikų nemokėjimo elgtis su pinigais kaltinami tėvai. Kalbėdamas apie tai, kokios dažniausios tėvų auklėjimo kaidos ugdant vaikų požiūrį į pinigus ir finansinį savarankiškumą, pašnekovas sakė: „Tai tokios pat klaidos, kaip ir daromos kitose auklėjimo ar ugdymo srityse: vaikus mokome priešingai nei darome patys, per daug kontrolės ir per mažai laisvės bei savarankiškumo, netoleruojame klaidų. Dažnai trūksta diskusijų ir lygiateisiškumo principo su vaikais taikymo.“
V. Šulco teigimu, tėvai stengiasi apsaugoti vaikus nuo klaidų ir neleidžia jiems klysti, bet kita vertus, neretai klaidos yra ignoruojamos ir vaikams neakcentuojami dalykai, kuriuos jie daro ne visai tinkamai: „Apie klaidas diskutuoti nemėgstama – nemalonu, skaudu, bet taip prarandama galimybė pasimokyti iš padarytos klaidos. Tais atvejais, kai klaidos vis tik akcentuojamos, dažniau pagrūmojama pirštu: „Daugiau taip nedaryk“, bet pamirštama paaiškinti vaikui, kodėl taip daryti negalima. Įsivaizduokite, kad žinote sritį, į kurią investavus, gausite didelį pelną, investuojate, bet patiriate nuostolių – ką darysite? Daugiau į šią sritį apkritai neinvestuosite? Svarbu suvokti, kad išanalizavus išsamiai situaciją, atsiras tik vienas mažas faktas, kuris buvo klaida, o jį ištaisius visas procesas toliau vyks sklandžiai.“
Anot pašnekovo, iš kiekvienos situacijos galime pasimokyti ne tik iš to, kas joje buvo blogai, bet reikia akcentuoti ir geruosius aspektus. „Savo klaidų nereikia bijoti ir stengtis jų apeiti, vienas Amerikos milijonierius yra pasakęs, kad reikia mylėti ir savo problemas, nes „jūsų problemos yra vienintelis būdas pagerinti jūsų gyvenimą,“ – teigė pašnekovas.
Taisykles nusistato šeima
Paklaustas apie tai, kokiomis taisyklėmis turėtų vadovautis tėvai, ugdydami vaikų atsakingą požiūrį į pinigus, V. Šulcas kalbėjo: „Taisykles turėtų nusistatyti kiekviena šeima. Čia svarbiausia tų taisyklių griežtai laikytis. O jei atsiranda priežasčių, kodėl tai tampa neįmanoma, reikia keisti taisykles ir vėl stengtis jų laikytis. Kita vertus, akcentuočiau žodį „atsakingas“. Jei tikimės iš vaikų „atsakingo“ elgesio, vadinasi jie turi prisiimti atsakomybę už pasekmes. Prisiimti atsakomybę jie gali tik už savo, bet ne tėvų sprendimus. Logiška būtų daryti išvadą, kad tėvai į sprendimus kištis neturėtų. Tokią situaciją, kuomet tėvai nesikiša į vaikų priimamus finansinius sprendimus, galima būtų vadinti finansinės laisvės suteikimu.“
Kaip neperlenkti lazdos, skatinant vaiką taupyti? „Iš dalies į šitą klausimą mes jau atsakėme – į vaiko sprendimus ir elgesį nesikišame. Tiesiog nustatome taisykles taip, kad jos skatintų taupyti. O suteikta sprendimo laisvė sveikai konkuruos su motyvacija taupyti. Viena iš veiksmingiausių reguliavimo priemonių – vaikpinigių dydis, kitaip tariant, vaikas turėtų gauti tiek pinigų, kad jų užtektų ir taupymui, ir einamosioms išlaidoms.“
Nubausti galima ir laisve
Kišenpinigių nedavimas neretai praktikuojamas kaip bausmės būdas. Paklaustas, ar nėra taip, kad ši strategija dažniau turi neigiamų, nei teigiamų pasekmių, pašnekovas sakė: „Čia labai plati ir gili tema. Aš prioritetą teikiu ne bausmėms bet laisvėms. Netgi bausti galima laisve. Pats paprasčiausias to pavyzdys – laisvė susigalvoti bausmę. Bausmės gali būti ir ekonominės, bet vėlgi idealiu atveju jų dydį nustato pats vaikas. Jau įsivaizduoju, kaip skaitytojai prieštaraus šiai minčiai argumentuodami, kad tokiu atveju vaikų pasirinktos bausmės bus neadekvačios arba juokingos, bet išradingesni tėvai iškart įžvelgs neribotas šio metodo galimybes.“
Apie tai, kas yra finansinis auklėjimas laisvės principu – kaip tai įgyvendinti ir kuo tai naudinga vaiko, kaip asmenybės formavimui, pašnekovas sakė: „Jei norime išugdyti savarankišką asmenybę, drąsiai priimančią racionalius ir išmintingus sprendimus, savo gyvenimo kelyje matančią ne ribojančias kliūtis, bet plačias galimybes, tai neįsivaizduoju, kaip to pasiekti ribojimais ir draudimais, sankcijomis ir bausmėmis. Laisvės ir pasirinkimo principu turi remtis visas vaiko auklėjimas, ne vien finansinis. Ir, nors mano sukurtas instrumentas „Šeimos bankas“ orientuotas į finansinio savarankiškumo ugdymą, iš tiesų didžiausias dėmesys skiriamas laisvos ir savarankiškos asmenybės ugdymui.“
Ko išmokysime vaikus, neskirdami finansinių įsipareigojimų nuo investicijų? (II dalis)
