Pirmiausia apie tai, kaip aš tapau teroristu.
Ką galima pasakyti apie Loretos Graužinienės komisijos išvadas. Turime “Durnių laivo” konkurentus. Visiškai nestebina – 2004 m., likus kelioms dienoms iki rinkimų, buvo patvirtintos Valentino Greičiūno komisijos išvados dėl “Mažeikių naftos” privatizavimo, kur mes, konservatoriai, taip pat buvome apkaltinti visomis nuodėmėmis, nors po to ir pasirodė, kad valstybė laimėjo 3 mlrd. litų.
Buvusios sovietinės nomenklatūros ir jų šiandieninių pasekėjų patologinė, genetinė neapykanta Sąjūdžiui ir konservatoriams nėra naujiena. “Dovana” V.Landsbergiui jo 75 – mečio, kuris bus minimas šia savaitę, spalio 18 dieną, proga. Kiek reikia jausti neapykantos Vytautui Landsbergiui, kad jį įvardintum teroristu ar teroristų globėju. “Durnių laivą” taip pat rašė patologinė neapykanta. Patologinė neapykanta prasiveržia, kai juntamas neišvengiamas pralaimėjimas. Tada užmirštami visi principai, elementariausio padorumo principai. Tada melas tampa paskutine prieglauda ir paskutinėmis konvulsijomis. Kai Tėvynės sąjungą Lietuvos Respublikos Seime yra bandoma įvardinti teroristine partija, tai akivaizdu, kad kažkas labai blogai yra su tais, kurie imasi tokios iniciatyvos. Tokiu atveju nebežinai, ar dar piktintis, ar tik juoktis. Gal net ir gerai, kad kada nors senatvėje galėsiu pasakoti anūkams, kaip tapau teroristu. Nenustebsiu, jeigu prieš Seimo rinkimus kokios nors komisijos būsime įvardinti kanibalais ar ateiviais iš kosmoso.
Atrodo, kad patologinė neapykanta konservatoriams ir tam tikra genetinė bendros kilmės bendrybė nei A.Paulauskui, nei K.Prunskienei, nei G.Kirkilui neleis ryžtingai paraginti savo rėmėjų ateinančio sekmadienio rinkimuose nebalsuoti už V.Uspaskichą, asmenį, kuris, išdavęs Lietuvą, prašėsi politinio prieglobsčio Rusijoje. Štai taip kasdieniškai paprastai ir pasibaigia visi garsiai deklaruoti principai ir pasipiktinimas V.Uspaskichu. Net ir Lietuvos išdavystė lieka nebesvarbi. Vaizduoti neutralumą reiškia, kad esi neutralus Lietuvos išdavystei. Kadangi neapykanta konservatoriams yra stipresnė už nemeilę Uspaskichui, tai , atrodo, kad skubiai yra prisimenama tautos išmintis – “mano priešo priešas yra mano draugas”. Gali pasidžiaugti tik vienu dalyku, kad štai tokie paprasti išbandymai atskleidžia visą tiesą – kas yra kas ir kas kokiais principais remiasi.
Taigi kitos savaitės rinkimai yra egzaminas pirmiausia ne dzūkų rinkėjams, kurie apsispręs pakankamai išmintingai ir patys, bet egzaminas partijų lyderiams, ir, deja, žiniasklaidai. Jau matome pavyzdžių, kai net ir save laikanti solidžia žiniasklaida dirba akivaizdžiai neskaidriai. Turiu omeny “Valstiečių laikraščio” šeštadienio numerį. Ką padarysi – ir tai atsiskleidžia.
Atsiskleidžia, kad daugelis dalykų yra supuvę. Smulkmenos dažnai atskleidžia daugiau nei kokie nors skambūs pareiškimai ar deklaracijos.
Vienyti jėgas ir siekti esminio persilaužimo
Kaip išsivalyti nuo tokio supuvimo? Iliuzijų dėl šiandieninės valdžios nebėra. Vienintelis kelias – dešiniesiems, centro dešiniesiems, vienytis kitų metų Seimo rinkimams į tikrą alternatyvą, į tikrą Dešiniąją alternatyvą ir siekti esminio persilaužimo. Esu įsitikinęs, kad tai yra įmanoma – ir suvienyti jėgas į tikrą alternatyvą, ir pasiekti esminio persilaužimo. Vienytis turi ne tik politinės partijos, bet visi neabejingieji. Tai, kaip yra dabar – tęstis nebegali. Mes imamės iniciatyvos burti platesnį panašiai mąstančių ir neabejingųjų frontą. Apie kai kuriuos pirmuosius žingsnius jau girdėjote – krikščionys demokratai ir tautininkai nori jungtis su mumis, su kitais kalbamės apie įvairias kitokias bendro darbo galimybes ir, esu įsitikinęs, kad tikrai sutarsime. Turime bendromis pastangomis užbaigti šį nesėkmingą Lietuvai laikmetį.
Kalbu ne tik apie melo, cinizmo ir korupcijos laikmetį Lietuvos politikoje, kuris be pertraukos tęsiasi jau septinti metai. Ir tai turime pagaliau užbaigti. Kalbu ir apie tai, kad toks laikmetis galų gale ima žlugdyti ir Lietuvos ekonomiką. Tokia vyriausybė, kokia yra dabar, su jos pasimetusia psichologine būsena ir jos labai ribotu sugebėjimu priimti reikalingus sprendimus, tampa ekonomiką destabilizuojančiu veiksniu. Premjero blaškymasis su mokesčiais ar pensijomis mūsų ekonomikai yra ne mažiau pavojingas nei JAV nekilnojamojo turto krizė. Finansų rinkos gyvena lūkesčiais ir tikėjimu. Jeigu Vyriausybė ar Premjeras savo neatsakingais pareiškimais demonstruoja nervingumą ir nepasitikėjimą savimi, tai akivaizdu, kad ir finansų rinkose auga nepasitikėjimas. O tai automatiškai didina skolinimosi palūkanas. Penktadienį, 2007-10-12, jau nuskambėjo tarptautinių ekspertų perspėjimai, kad nevaldoma situacija gali atvesti iki lito devalvavimo.
Aš visiškai pritariu D.Grybauskaitės susirūpinimui, nes akivaizdu, kad tai, ką matome valstybės finansuose, yra dar tik “žiedeliai”. Panašias perspektyvas jau nuo metų pradžios brėžė daugelis tarptautinių ekspertų, įskaičiuojant ir Tarptautinį valiutos fondą, bet į visas rekomendacijas buvo atsainiai numojama ranka. Nerūpestingo socialdemokratų valdymo palikimas gali būti pakankamai skaudi ir gili ekonominė krizė. Krizės nepadės išvengti vien tik biudžeto išlaidų ribojimas fiskalinės drausmės įstatymu, nors tai ir yra svarbu. Bandymas teisintis, kad infliaciją lemia tik išoriniai veiksniai – energetikos resursų brangimas ar grūdų bei pieno brangimas tarptautinėse rinkose neatsako į paprastą klausimą – kodėl Slovėnijoje infliacija yra gerokai mažesnė nei Lietuvoje. Ką, Slovėnijoje nafta ar dujos yra pigesnės? Noriu priminti, kad ankstyvą pavasarį Tarptautinis valiutos fondas perspėjo, jog didžiausia problema Lietuvai bus ne energetikos brangimas, o atlyginimų privačiame sektoriuje spartus augimas, viršijantis darbo našumo augimą. Tas pats TVF siūlė ir priemones, kurios visame pasaulyje yra vienodos, kaip reguliuoti darbo jėgos kainos augimą. Noriu priminti, kad viena iš pasiūlytų priemonių buvo darbo jėgos įvežimas iš trečiųjų šalių. Didžiausia problema su infliacijos procesais Lietuvoje yra tai, kad Vyriausybė atlieka tik infliacijos “stebėtojos” vaidmenį ir finansų ministras kalba tik pasakas apie voveraitę, kuri rudenį turi sukaupti atsargų sunkesnei žiemai. Tokio voveraitiško požiūrio tikrai neužtenka, kad Lietuva pabėgtų nuo krizės perspektyvos.
Todėl ir sakau, kad taip tęstis nebegali.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-10-15
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
