Šios savaitės pradžioje Europos Komisija (EK), Europos Sąjungos (ES) Taryba ir Europos Parlamentas (EP) baigė pirmąjį derybų raundą dėl finansinės ES ateities po to, kai sausio viduryje EP atmetė 2005 m. pabaigoje Londone ES Viršūnių Tarybos pasiektą kompromisą.
Finansų sritį kuruojanti ES komisarė Dalia Grybauskaitė optimistiškai teigė, kad trijų ES institucijų kompromisą, ko gero, pavyks pasiekti jau balandžio pradžioje ir ilgas bei komplikuotas procesas siekiant sutarimo dėl 2007-2013 m. ES finansinės perspektyvos bus baigtas.
Be to, komisarė pabrėžė tiek EK, tiek ir ES Tarybos pasiryžimą atsižvelgti praktiškai į visas EP pastabas, kuriomis remiantis pirminis perspektyvos projekto variantas ir buvo vetuotas. Tačiau itin svarbiu aspektu galima laikyti D. Grybauskaitės patvirtinimą, kad „susitarimas dėl naujoms šalims, tarp kurių ir Lietuva, skiriamų sanglaudos ir struktūrinių fondų nebus peržiūrimas, nes pradėjus iš naujo derybas su kiekviena šalimi, atsivertų Pandoros skrynia“.
Lietuvai toks scenarijus, be abejo, yra naudingas, nes EK vadovo Jose Manuelio Barroso ir kaimynų lenkų dėka praėjusių metų pabaigoje pavyko sušvelninti radikalius tuomet ES pirmininkavusios Didžiosios Britanijos siūlymus net 10 proc. sumažinti išmokas septynioms iš dešimties naujųjų ES narių. Per ateinančius septynerius metus Lietuva iš ES turėtų gauti apie 30 mlrd. litų išmokų, o tai, vertinant proporcingai, yra didžiausia suma iš viso naujojo dešimtuko.
Be abejo, po tokių D. Grybauskaitės pareiškimų Lietuvos Vyriausybė ir asmeniškai pats premjeras gauna puikią progą dar sykį pasigirti savo laimėjimais politiniuose ES mūšiuose. Be abejo, tie jau lyg ir garantuoti 30 mlrd. litų, dėl kurių kils dar ne vienas vietinės reikšmės skandalas, ir vėl užmigdys mūsų valdančiuosius ant tariamos sėkmės laurų.
Norisi pažymėti, kad suderėta suma ir ypač tai, kad išmokų kiekis ir proporcijos nebebus peržiūrimos trišalėse EK, EP ir ES Tarybos derybose, yra labai svarbus ir ne visai palankus įspėjimas naujosioms ES narėms. Jis aiškiai parodo, kad išaugusi ES kiekybė akivaizdžiai mažina pačios ES institucijų įtaką svarstant ir priimant svarbiausius, su organizacijos perspektyva susijusius projektus. D. Grybauskaitė, kalbėdama apie pavasarinio susitarimo perspektyvas, aiškiai nurodė, kad „susitarimą iki balandžio pradžios pavyks pasiekti, atsižvelgus į Europos Parlamento pastabas ir kiek pakoregavus biudžeto skirstymą bei lanksčiau naudojant papildomas lėšas, tiesiogiai neįtraukiamas į biudžeto susitarimą, tokias kaip solidarumo ar nepaprastųjų situacijų fondai, kurių, kaip rodo praktika, prireikia retai“.
Vadinasi, trys pagrindinės ES institucijos iš esmės derasi tik dėl lėšų, „tiesiogiai neįtraukiamų į biudžeto susitarimą“, kurį praėjusių metų pabaigoje Londone pasiekė būtent ES šalių narių lyderiai. Savo ruožtu visos EP pastabos ir susitarimo dėl finansinės perspektyvos atmetimas buvo nulemtas tik noro matyti kiek kitokį lėšų paskirstymą pagal sritis. Tiesa, anksčiau dar buvo kalbama apie EP iniciatyvas užtikrinti didesnį bendrąjį ES biudžetą, vadinasi, ir didinti narių įmokas, tačiau esamuoju laiku tokių idėjų jau nebesigirdi.
Iš esmės ES institucijų įtakos mažėjimas yra dar vienas visos ES politinės krizės aspektas, kuriam sprendimo ieškoti reikėtų kur kas greičiau nei baigsis 2007-2013 m. finansinės perspektyvos laikotarpis ir reikės derėtis dėl kitos. Akivaizdu, kad 25 šalims, kurių kiekviena turi veto teisę, pasiekti susitarimą bus kaskart vis sunkiau. O ką jau kalbėti apie artimiausiais metais numatomą Bulgarijos ir Rumunijos priėmimą į Bendriją?
Nereikia pamiršti ir to, kad minėtoji problema atskirose ES šalyse atsiskleidžia ir atsiskleis skirtingai. Senosioms ES narėms ir ypač didžiosioms ES šalims, pavyzdžiui, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Vokietijai ir Ispanijai, ES, EP ir ES Tarybos įtakos mažėjimas gali ir nebūti rimta problema, nes šios valstybės ir pačios sugeba puikiai apginti savo pozicijas arba pasirūpinti savo gerove ir be ES pagalbos bei pritarimo (pavyzdžiui, Vokietijos ir Rusijos dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektas). Tačiau mažesniosioms ES narėms ir ypač toms, kurios prisijungė prie organizacijos 2004 m., EK, EP ir ES Tarybos galių išsaugojimas ar net jų didinimas turėtų būti vienu svarbiausių uždavinių, kurio sėkmingas sprendimas užtikrintų ilgalaikį šių šalių interesų įgyvendinimą ES.
Ar šios užduotys bus sprendžiamos, ar bent jau apibrėžtos ir suvoktos, parodys laikas. Racionalaus Lietuvos požiūrio, atsižvelgiant į visus ankstesnius dalyvavimo ES politikoje atvejus, bent jau artimiausiu metu kažin ar galima tikėtis.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
