sigita bagdonienėes

Šią savaitę buvo pranešta, kad Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (LVDK) sėkmingiau susidorojo su Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LPK) įpareigojimu ir surado lobistą, atstovausiantį Lietuvai Briuselyje.

Atrodo, kad valdančioji koalicija kažkaip patyliukais susitarė dėl Europos Sąjungos (ES) lėšų administravimo. Nebesigirdi griežtų Algirdo Brazausko ir Viktoro Uspaskicho prieštaravimų, o ir į šias pinigų dalybas bandęs kištis prezidentas neberodo iniciatyvos gilintis į artimiausias europines Lietuvos perspektyvas.

Užimtumas ir Europos Sąjungos (ES) darbo rinka pastaruoju metu neabejotinai yra viena aktualiausių problemų ir diskutuojamų klausimų. Juos ir vėl galima prisiminti Europos Komisijai (EK) paskelbus pirmąją po ES plėtros ataskaitą, kokią įtaką ES darbo rinkai turi darbo jėgos judėjimo apribojimai, kuriuos dvylika senųjų narių taiko naujosioms narėms iš Vidurio ir Rytų Europos. Verta pažymėti, kad EK išvados yra gana optimistinės.

Akcentuojama, kad valdančioji dauguma braška per daugelį siūlių ir, ko gero, tik siekis išlaikyti valdžią kol kas nesukelia didesnės politinės krizės Lietuvoje. Aiškiai matyti, kad, be viešai demonstruojamo sutarimo, keturių valdančiųjų partijų "bendradarbiavimas" remiasi dviejų didžiųjų koalicijos partijų tarpusavio konkurencija ir pavieniais, tačiau gana ambicingais Artūro Paulausko ir Kazimieros Prunskienės veiksmais.

Šunys loja, o karavanas eina. Ko gero, šią liaudies patarlę galėtume pritaikyti neseniai paskelbtai Europos Komisijos (EK) ataskaitai apie Europos Sąjungos (ES) ir kiekvienos jos narės pažangą įgyvendinant Lisabonos strategijoje numatytus tikslus. Minėtas planas buvo priimtas 2000 m. ir numatė, kad iki 2010 m. ES turi tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, padidinti užimtumą ir smarkiai sumažinti nedarbą.

Šios savaitės pradžioje Europos Komisija (EK), Europos Sąjungos (ES) Taryba ir Europos Parlamentas (EP) baigė pirmąjį derybų raundą dėl finansinės ES ateities po to, kai sausio viduryje EP atmetė 2005 m. pabaigoje Londone ES Viršūnių Tarybos pasiektą kompromisą.

Dar prieš savaitę daugelis euroentuziastų galėjo džiaugtis optimistiškais Austrijos ir Prancūzijos lyderių pareiškimais dėl Europos Sąjungos (ES) Konstitucijos ateities. Juo labiau kad netrukus po šių pareiškimų pasigirdo teigiamas signalas ir iš Europos Komisijos (EK), kurios viceprezidentas Guenteris Verheugenas taip pat paragino neatsisakyti prancūzų ir olandų sužlugdyto projekto.

Dar neišblėsus įspūdžiams apie Europos Sąjungos (ES) pasyvumą ir pasimetimą per Rusijos ir Ukrainos dujų krizę, kai kurie šios organizacijos lyderiai ėmėsi garsių pareiškimų dėl ES ateities. Pirmininkavimą ES perėmusios Austrijos kancleris Wolfgangas Schoesselis (Volfgangas Šioselis) ir Prancūzijos prezidentas Jacques‘as Chiracas (Žakas Širakas) pareiškė sieksią ES Konstitucijos atgaivinimo, nors Prancūzijos ir Olandijos referendumuose ji buvo atmesta.

Po itin sunkiai pasiekto susitarimo dėl šių metų biudžeto, daugelis Europos Sąjungos (ES) politikų, ko gero, tikėjosi ramaus tarpušvenčio ir 2006 metų pradžios. Tačiau, kitaip nei tikėtasi, daugeliui ES šalių teko stebėti Rusijos ir Ukrainos konfliktą dėl dujų kainos, realią kurio įtaką, pasireiškusią tiekiamų rusiškų dujų kiekiu, jautė ir pati ES. Tiesa, svarbu pažymėti, kad šiuo atveju tos būtinos ES vienybės vėl nebuvo matyti.