Sergejus Magnickis nebuvo tipinis žmogaus teisių ar antikorupcijos aktyvistas. Jis tebuvo paprastas mokesčių teisės specialistas vienoje Maskvos advokatų kontorų Kai Sergejus atskleidė didžiausią mokesčių vagystės aferą Rusijos istorijoje, įvykdytą aukštų valdžios pareigūnų, tapo vienu ryškiausių tokių nusikaltimų garsintojų. Deja, už tai S. Magnickiui teko sumokėti didžiausią kainą. 2008-ųjų lapkritį jis buvo sulaikytas ir įkalintas dar neįvykus teismui. Mirė Butyrkų kalėjime Maskvoje, kuriame carinės Rusijos režimas kalindavo politinius maištininkus, o Sovietų Sąjunga – įtakingus disidentus, kai jam nebuvo suteikta būtina medicinos pagalba, praėjus beveik metams po sulaikymo – 2009 metų lapkričio 16 dieną būdamas 37-erių.
Pasak žmogaus teisių gynimo aktyvistų, šis incidentas yra vienas rimčiausių žmogaus teisių pažeidimų Rusijoje per kelerius pastaruosius metus. Teisininkas buvo įtariamas mokesčių vengimu, kai dirbo investiciniame fonde „Hermitage Capital Management“, tačiau S. Magnickio šalininkai teigia, jog jis nusikalto tik tuo, kad atskleidė kai kurių aukštų Rusijos pareigūnų sukčiavimą. Dėl S. Magnickio mirties niekam nebuvo pateikti kaltinimai, o Rusijos VRM netgi apdovanojo tuos pačius pareigūnus, kuriuos jis kaltino finansiniais nusikaltimais arba kurie vadovavo jo bylos tyrimui. „Rusijos pilietis buvo suimtas ir kaip VRM pareigūnų įkaitas laikomas tokiomis sąlygomis, kurios pagal Rusijos ir tarptautines normas vertinamos kaip kankinimai“, – sakė žmogaus teisių aktyvistė Liudmila Aleksejeva, vadovaujanti Helsinkio grupei Maskvoje.
Filmas, pjesė ir apdovanojimai
S. Magnickio šalininkai jo mirties pirmųjų metinių proga rodė valandos trukmės dokumentinį filmą „Sergejus Magnickis. Teisingumas, įstatymas, likimas“ Europos, Kanados ir JAV parlamentuose. O sukakties išvakarėse pasaulinė korupcijos stebėtojų organizacija „Transparency International“ skyrė S. Magnickiui apdovanojimą „Integrity Award“ už kovą su korupcija. Organizacijos pranešime pabrėžiama, kad teisininko „principingumas galiausiai kainavo jam gyvybę“. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas jau anksčiau buvo žadėjęs sumažinti atvejų, kai už nesmurtinius nusikaltimus įtariamiems asmenims skiriamas kardomasis areštas, taigi praėjus savaitei po S. Magnickio mirties nurodė ištirti šį incidentą. Šio teisininko likimas taip pat paskatino sukurti pjesę, kurios pastatymas Maskvoje veikiančiame teatre „Teatr.doc“ sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų ir tapo vienu iš nedaugelio pavyzdžių, kai teatras Rusijoje reagavo į mūsų laikų problemas.
Diplomatinis ginklas
Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Kremlių išmėgino naują diplomatinį ginklą – sudarė sąrašą iš maždaug 60-ies rusų valdininkų, kurie, oficialiojo Vašingtono manymu, neabejotinai kalti dėl juristo Sergejaus Magnickio mirties Maskvos kalėjime. Amerikiečiai ne tik sudarė ilgąjį sąrašą. Jie paskelbė paaiškinimus, kodėl šie Rusijos pareigūnai nepageidaujami JAV teritorijoje. Kalbant dar tiksliau, 60 rusų valdininkų tapo „personomis non grata“ ir jiems draudžiama įvažiuoti į JAV teritoriją. Toks oficialiojo Vašingtono žingsnis rimtai supykdė Kremlių. Rusijos vadovybė nedelsdama griebėsi atsakomųjų veiksmų: sudarė sąrašą amerikiečių valdininkų, kuriems draudžiama įvažiuoti į Rusijos teritoriją. Apie šį diplomatinį karą, pavadintą „Juodasis sąrašas prieš juodąjį sąrašą“, išsamiai rašoma Saimono Šusterio publikacijoje, paskelbtoje leidinyje „Time“.
Svarbu pastebėti, jog nei amerikiečiai, nei rusai nenurodo konkrečių pavardžių tų valdininkų, kurie pateko į juoduosius sąrašus. „Time“ žurnalistas S. Šusteris cituoja vieno aukšto rango amerikiečių diplomato pastebėjimus, ištartus privataus pokalbio metu. JAV diplomatas įsitikinęs, jog ši poveikio priemonė yra skaudi Rusijai. Ir kartu – veiksminga. Mat su skandalu, kilusiu dėl teisininko S. Magnickio mirties, susiję šimtai rusų valdininkų. Kai kurie iš valdininkų tebuvo statistai, dalyvavę posėdžiuose, kuriuose viso labo aptartos S. Magnickio mirties priežastys. Tačiau net ir jie gali būti įtraukti į juoduosius sąrašus.
Ir vis dėlto niekas tiksliai nežino, kam konkrečiai uždrausta atvykti į Ameriką. Kad yra įtraukti į juoduosius sąrašus, valdininkai sužinos tik tuo atveju, kai kreipsis į JAV ambasadą Maskvoje, prašydami išduoti tarnybinę ar turistinę vizą.
„Time“ cituoja seno Vladimiro Putino bičiulio Vladimiro Čiurovo žodžius, esą į „amerikiečių juoduosius sąrašus įtraukti jie visi, net ir pats Putinas“. Taigi dabar V. Čiurovas sutiks skristi į Ameriką tik tada, jei gaus asmeninį JAV senatoriaus Bendžamino Kardino kvietimą. Kuo čia dėtas senatorius B. Kardinas? Ogi būtent senatorius B. Kardinas sudarinėjo diplomatinių santykių pablogėjimą sukėlusį juodąjį sąrašą.
Be kita ko, Vladimiras Čiurovas, Rusijos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas, pabrėžė, jog jam didelė garbė patekti į amerikiečių sudarytą juodąjį sąrašą. Senatorius B. Kardinas nustebo dėl tokios pono V. Čiurovo reakcijos. Senatoriaus teigimu, nepageidaujamais asmenimis Amerikoje įvardyti tik tie Rusijos pareigūnai, kurie tiesiogiai susiję su teisininko S. Magnickio mirtimi rusiškame tardymo izoliatoriuje.
„Time“ pastebi, jog V. Čiurovas netiesiogiai teisina tuos, kurie šiurkščiai pažeidė žmogaus teises, rusiškame kalėjime numarindami teisininką S. Magnickį. Tokia V. Čiurovo pozicija kelia tik pasibjaurėjimą.
O Vensanas Žoveras leidinyje „Le Nouvel Observateur“ rašo, kad juodąjį sąrašą šių metų spalio mėnesį pradėjo sudarinėti ir Prancūzija. Žakas Langas jau nusiuntė oficialų laišką ponui Alenui Žiupė. Laiške reikalaujama, kad oficialusis Paryžius imtųsi visų įmanomų sankcijų prieš tuos rusų pareigūnus, kurie kalti dėl teisininko S. Magnickio mirties.
Bet kiek tokiuose laiškuose esama nuoširdumo? Minėto leidinio žurnalistas sutinka, kad Prancūzija nūnai pakliuvo į labai keblią padėtį. Viena vertus, Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi siekia labiau susidraugauti su Rusija, pavyzdžiui, jau vien dėl galimybės Maskvai parduoti keletą savo karinių laivų. Prancūzijai taip pat reikalinga Rusijos parama ir Jungtinių Tautų Organizacijoje, nekreipiant dėmesio net į Rusijos nenorą pasirašyti Sirijos valdžią kritikuojančias rezoliucijas.
Antra vertus, Vladimiro Putino siekis trečią kartą siekti Rusijos prezidento posto ir antidemokratiškai organizuojami Rusijos Valstybės Dūmos rinkimai rodo tikrąjį Kremliaus veidą. Ir tokio Rusijos elgesio oficialusis Paryžius negali nepastebėti. Todėl priverstas viešai piktintis antidemokratinėmis V. Putino užmačiomis. Tačiau tai dar nereiškia, kad Paryžius elgsis principingai.
